Į atlaužto dvivamzdžio šautuvo lizdus įstumiu du 3,5 mm šovinius. Tada palengva jį uždarau ir patikrinu ar įjungtas saugiklis. Prisimetu šautuvą prie peties ir „susivedęs“ taikiklį ‚pavedu“ į įsivaizduojamas, skrendančias antis…

Pirmoji ančių medžioklė visuomet suteikia daug įspūdžių. Susirenka nemažai bendraminčių, kurie tikisi savo taikliu šūviu pakirsti nors vieną praskrendančią antukę. Ne išimtis ir šiemet, nors pirmoji ančių medžioklė dėl vėlyvo pavasario nukelta į rudenį.

Tačiau atėjusio rudens diena pasitaikė kaip niekad vasariška. Pakilusios saulės spinduliai skubėjo garinti rytinę rasą. O lengvas vėjas palengva plaikstė ant žolių nutysusius voratinklius. Rasos lašeliai, įsipainioję voratinkliuose, pagavę saulės blyksnius, žibėjo tarytum mažyčiai deimantai žaliajam kilime…

Sumindžiukuoju už augančio krūmelio.

Priekyje manęs Dergionių ežeras, tačiau jį užstoja per vasarą ištysusios nendrės. Vėjas palengva kedena jų viršūnes ir jos šnarėdamos juda tai į kairę, tai į dešinę. Kažkur tarp jų sučirškia kažkoks nendrių gyventojas. Bet jo čirškėjimas greit ištirpsta nendrių šnaresy.

Matau, kaip žvejų pramintu takeliu atbėga mano ištikimasis medžioklės draugas – dratharas Žaibas, palydėjęs kitus medžiotojus į jiems tekusias ančių tykojimo vietas. Nedideliais šuoliukais, šuo šmirinėja tarp augančių nendrių, raisto krūmų ir pavienių berželių, retkarčiais stabtelėja ir apuosto kažkokias žoles ar tik jam vienam žinomus, nematomus pėdsakus. Per vasarą užsibuvęs voljere, Žaibas dabar atrodo pakylėtai. Stebiu jį ir kartais jam prasižiojus bei garsiai alsuojant, atrodo, kad jis laimingai šypsosi. Pagaliau ištrūkęs į laisvę ir jis gali pasidžiaugti medžioklės akimirkomis.

Tolumoje išgirstu šūksnius. Tai kitoje ežeriuko pusėje mūsų stažuotojas Viačeslavas pradėjo varyti antis link mūsų. Tik atvažiavę prie ežero, pastebėjome dvi antis, kurios iš vieno ežero krašto „nupikiravo“ į tolimąjį ežero krantą, bei ieškodamos prieglobsčio įlindo į vandens žoles.

Susikaupiu. Viltingai dairausi į priekį, tikėdamasis tuoj pat pastebėti atskrendančias antis. Šalimais atbėgęs šuo tarytum pajaučia mano susikaupimą ir sustingęs vietoje, įdėmiai klausosi. Deja, bet kol kas ančių nematyti… O ir šūvių negirdėt.

Viačeslavas jau sparčiai žygiuoja ežero krantu link mūsų. Sukrizenu, juk tam ežero gale liko „nepakeltos“ antys.

Skambinu Viačeslavui. Kalbam apie likusias neišvarytas antis. Tačiau jis tvirtina, kad paukščiai niekaip nenori kilti, nors ir kiek triukšmo jis ten bekėlė.

Nusprendžiu su Žaibu „pakrutinti“ likusias antis. Medžiotojams duodu signalą likti savo vietose ir pats nuskubu į kitą ežero galą.

Pakeliui prigriebiu keletą pievoje aptiktų akmenų – bus kuo pabaidyti antis.

Štai aš jau ir kitame ežero krante imu švilpaut, keletą kartų šūktelėju. Žaibas puola į nendrių tankumyną ir ten kažkur šmirinėja. Tačiau anksčiau pastebėtos antys niekaip nenori palikti savo žaliosios priedangos. Nepadeda ir mano svaidomi akmenys, kurie garsiai pūkštelėję į vandenį, sukelia bangų ratilus. Žaibas klampoja po dumblyną ir kelis kartus daro šuolius toliau į vandenį,  bet ir jam išvaryti ančių kol kas nepavyko.

Bandau išnaudoti paskutinį kozirį. Trinktelėju iš savo dvivamzdžio į orą.

Šiek tiek kairiau sukrykia antis ir išgirstu supliaukšint jos sparnus.

Tai vis dėl to kylat…

Nematau jos, nes aukštos nendrės užstoja vaizdą. Bet po akimirkos pastebiu, kaip viena antis skrenda visai šalia vandens, link tykojančių medžiotojų. Tačiau nuo ežero vidurio jos trajektorija ėmė smarkiai kilti į viršų. Pasigirsta dupletas, tačiau antis, sėkmingai išvengusi „švino“ nulaviruoja į dangaus tolį.

Hm…bet kur gi antroji matyta antis?

Mano pamastymus nutraukia šalia sukreksėjusi dar viena antis.  Šioji kyla iš kart į viršų ir lekia lygiagrečiai kranto, netoli manęs.

Prisimetu šautuvą… juk dar turiu vieną neiššautą šovinį! Akimirka taikausi ir “babachtelėju”. Pakirsta antis krenta tiesia į ežero vidurį.

Viltingai žvelgiu į šunį, bet šis kažkur įstrigęs melduose.

Pasišaukiu iš nendryno Žaibą. Šioje vietoje nendrių labai daug, tad kartu su juo paeinam į kitą ežeriuko kraštą, kur meldynas ne toks platus. Imu raginti šunį, kad ieškotų ir atneštų man nušautą paukštį. Deja veltui. Žaibas, pašmirinėjęs apie nendrių kraštą, pūkštelėja į vandenį, šiek tiek paplaukioja ir tuoj pat grįžta atgal.

Vėjas irgi nelabai palankus: pučia link kito ežero galo. Tad užuostį viduryje ežero esančią antį, šuniui irgi ko gero neišeina.

Tada nusprendžiu šunį paraginti plaukti į ežero vidurį, mesdamas keletą akmenukų. Paežerėje tuoj pat aptinku tai, ko man reikia. Šuns paraginimas, akmenuko pokštelėjimas į vandenį ir jau atrodo, kad mano planas suveikė!

Deja ne…

Nuplaukęs iki pusiaukelės, Žaibas dar pazigzaguoja, tačiau plūduriuojančios anties nepajaučia. Mano “paimk”, “ieskok” lieka nesuprasti ir dratharas grįžta atgal. Tą patį situacija kartojasi dar kelis kartus ir su tuo pačiu rezultatu.

Tuo tarpu plūduriuojančią antį, bangos ėmė nešti vis tolyn ir tolyn nuo mūsų.

Kitoje ežero pusėje pastebiu jau susirinkusius medžiotojus, kurie kažką aptarinėja, mindžiukuoja ir jau ko gero planuoja, kur dar antukių atrast.

Iš vandens išlipęs Žaibas, nusipurto ir pažvelgia į mane.

Be jokios abejonės, papriekaištauju jam:

-Tai ko tu, žioply, man anties neatneši…?

Į visa tai, mano šuo tik palaimingai išsišiepia ir dar kartą nusipurto vandens purslus.

Apsisprendžiu staiga. Juk tikras medžiotojas turi nepalikti savo sumedžioto laimikio. Įdėti visas pastangas, kad atimta gyvybė nebūtų tuščiai. Kaip gi čia dabar atrodys, medžiotojų nušauta ir palikta, plūdūriojanti, vargšė antelė.

Tokios mintys sukasi man galvoje, nuo savęs plėšiant medžioklinius drabužius.

Deja, su pirmais žingsniais į nendryną, dumblą ir vandenį, imu galvoti, kad ši idėja gal ir ne pati geriausia. Štai jau ir visas pasineriu į rudens vandens pramogas. Atrodo kad į kūną smenga šimtai adatų ir nuvilnyja lengvas drebuliukas. Padėtį šiek tiek gerina mano spartus plaukimas, tad greit tikiuosi nesušalt. Kaip bebras imu kursą link viduryje ežero esančio anties… o galvoje formuojasi “gerosios” mintys apie savo šuns darbą.

Tačiau gana greitai mano pamąstymus nutraukia mane lenkiantis “burlaivis”. Pasirodo mano ištikimasis draugas nusprendė man palaikyti kompaniją. Tai smagu…kad jį kur žaibas trenktų! Oho, kaip smagiai iriasi. Kažin kur gi jis taip skuba?

Klaiki tiesa paaiškėja akimirksniu. Pasirodo, mano brangusis šuo vis dėl to kažkaip sugeba sumąstyti, kad ten priekyje, vandenyje, yra antukę, ir kaip olimpinis čempionas aplenkęs mane, suskumba ją griebti į savo nasrus. Matau, kaip patenkintas šuo suka atgalios link kranto. Na, o aš… net nežinojau, kad žinau tiek mažybinių, maloninių žodelių apibūdinti savo šunį.

Galutinai susierzinęs vėl brendu per nendres ir dumblą. Bandau save nuraminti, kad bent jau diena šiandien saulėta…

O iš kito kranto tik kvatojimas ir begirdėt…

Štai ir mano Žaibas lipa krantan, net uždusęs nešdamas pagriebtą antukę. Trenkia antį ant kranto ir nusipurto visu pajėgumu, negailėdamas vandens purslų dar ir man. Tada vizgindamas uodegą pažvelgia į mane laimės spindinčiomis akimis…

Tuomet priklaupiu šalia jo ir glostydamas ištariu:

-Geras, Žaibas…geras…išmaudei šeimininką…išmaudei…

Žengiu dar keletą žingsnių ir stabtelėjęs apsidairau…

Mintyse pagalvoju, kad galbūt dar reikėtų šiek tiek paeiti į priekį. Flange stoju paskutinis, bet priekyje manęs dar nemažai neužstoto jaunuolyno. Skubiai einu dar keletą žingsnių į priekį. Bet susimąstęs vėl grįžtu atgal: tarp manęs ir priešpaskutinio medžiotojo bus nemažas atkarpos gabalas, kurio nei aš, nei jis negalės apšaudyti.

Apsidairau: į dešinę nuo manęs keliuko vingis. Už šio vingio stovi kitas medžiotojas: čia žvėris nepastebėtas neprasmuks. Kairėje pusėje keliukas veda pakankamai ilgai tiesiai. Daug toliau, nei pasieksiu su savo „lygiu“. O už tolimojo posūkio prabėgę žvėrys liks nepastebėti, tad „širdies dėl to tikrai neskaudės“.

Po kojomis išmindžioju sniegą iki plikos žemės. Tada prisimetu šautuvą ir apžvelgiu savo apšaudymo kampus. Iš kišenės išsitraukiu mobilaus ryšio telefoną ir siunčiu signalą savo tėvui, kuris su medžiokliniais šunimis laukia varymo pradžios…

Prieš tai pastebėjome, kad nemaža šernų banda suėjusi į šį jaunuolyną. Skubiai aplėkę jaunuolyną, jokio šernų išėjimo neradome. Tad čia šernai apsistoję dienos poilsiui. Jaunuolynas nemažas ir jį apsupti reikia nemažai medžiotojų. Kadangi žmonių pakankamai nėra, į tylųjį varymą iškeliavo tik vienas medžiotojas su medžiokliniais šunimis.

Kurį laiką mąstau ar gerai išdėstyti medžiotojai. Tačiau visko apstoti nepajėgėme, trūko medžiotojų. Bet mėgstamos žvėrių praėjimo vietos nepaliktos tuščios, tad šernai taip lengvai prasmukti neturėtų.

Vakar vakare iškrito šviežias sniegelis. Baltas kilimas galutinai palaidojo žemę. Aplink balta karalystė ir tik nuo sniego svorio nulinkusių eglių ir pušų šakos primena, kad ne visa žaluma žiemą yra nunykusi.

Į dabartį sugrąžina kažkur tolumoje pasigirdęs šunų amsėjimas. Suklustu. Miškas atkakliai bando sugerti šunų lojimo garsus. Ir po kažkurio laiko, vėl įsivyrauja tyla…

Dairausi į visas puses… kol kas tuščia.

Po kažkurio laiko vėl išgirstu lojančius šunis. Pasirodo, kad jie šiek tiek arčiau… Bet štai, kitame jaunuolyno flange driokstelėja dubletas, kurio garsus greit pasiglemžia viską supantis baltas sniegas.

Ir tuomet išgirstu, kaip priekyje manęs kažkas trakštelėja. Visai palengva… ir visai šalia.

Sustingstu…

Priekyje manęs vėl pasigirsta šakelių traškesys ir lengvas sniego čežėjimas.

Suprantu, kad priekyje slenka kažkoks žvėris. Tad pakeliu savo lygiavamzdį, jį nukreipiu link triukšmo krypties, palengva išjungdamas saugiklį. Kelias akimirkas delsiu… ir vėl įjungęs saugiklį, nuleidžiu šautuvą.

Priekyje pastebiu sustingusias keturias stirnaites. Šie grakštūs miško gyventojai neskubėdami žingsniuoja pro mane. Baikščiai dairosi atgalios ir net neįtaria, kad pavojus čia pat, prieš juos. Dažnai sustoja ir įdėmiai klausosi, kraipo galvas į visas puses ir karpo ausimis gaudydamos kiekvieną pašalinį garsą.

Pagaliau dešinėje, pirmoji stirna išlenda ant keliuko ir net neįtardama, kad šalia esu aš, žingsniuoja toliau. Antroji stirnaitė iššokusi ant keliuko apmiršta. Jos žvilgsnis nukreiptas į mane ir tarytum akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko: medžiotojo ir išsigandusio žvėrelio. Tik akimirka… ilgam įsirėžianti į atmintį: ko čia trikdot mūsų ramybę?

Sunku pasakyti, kaip pavojų pajuto kitos stirnos. Bet visos keturios akimirksniu pasileidžia šuoliais ir nurūksta per keliuką į miško tankmę.

Nusišypsau joms pavijimui ir mintyse pasidžiaugiu, kad miške stirnaičių tikrai dar nemažai yra.

Kurį laiką klausausi nubėgančių stirnų ir žvilgtelėjęs kairėn, apmirštu. Į keliuką, už kokių keturiasdešimties žingsnių, nosį kiša šernas. Pakeliu šautuvą ir tuoj pat nuleidžiu. Šernas didelis, gerai įmitęs, apie šimtuką svers. Pagalvoju, kad tai greičiausiai kiaulė, atsiskyrusi nuo bandelės. O jų sutarę esam nemedžioti.

Šerniokas palengva išslenka galutinai iš jaunuolyno ant keliuko ir pasirodo visu gražumu. Dar bandau įvertint ar nėra tik ilčių, bet nieko neįžvelgiu. Tačiau staiga mano dėmesį patraukia aiškiai matomas papilvėje šepetėlis. Kuilys… kuris jau kitoje keliuko pusėje, vizgindamas uodegą taikosi nerti į gretimą kvartalą.

Akimirksniu pakeliu šautuvą, išjungiu saugiklį ir šaunu… Duslus pokšt sudrebina aplinką… o mirtį nešančios „deviatkės“ nuskrieja šerno link. Bet tą pačią akimirką ir šernas neria į tankmę.

Stoviu suglumęs… turbūt nespėjau… ir ko gero neteko. O juk pradžioj taip gerai buvo… ir kaip čia iš kart neapsižiūrėjau, kad čia kuiliokas.

Vidinis dialogas neduoda ramybės, bet stoviu toliau… o juk taip norisi greičiau lėkti apžiūrėti šūvio vietą… tačiau varymas dar nebaigtas, tad tvardausi ir laukiu varymo pabaigos.

Po kažkurio laiko sulaukiu savo tėvo skambučio, kuris praneša, kad varymą baigia, o šernų banda prabėgo pro kitą flangą, kur medžiotojas Česlovas patiesę pirmametį šerniuką. Skubiai nupasakoju savo šūvio aplinkybes ir su tėvu sutariame, kad jis ateis pas mane. Jei grįš šernus nusiviję šunys, tai atsives ir juos.

Žingsniuoju link šūvio vietos. Štai ir šerno pėdos. Šūvio vietoje šerno padarytas didelis šuolis ir nubėgta į gretimą kvartalą. Kraujo nematyt… ech, turbūt tikrai neteko…

Paeinu šerno pėdsakais dar kokį dvidešimt metrų. Šerno visą laiką šuoliuota. Matyt išsigando šūvio. Bet mano dėmesį patraukia mažas raudonas taškelis sniege. Kraujas… tai vis dėl to kliuvo. Pražingsniuoju mišku dar apie trisdešimt metrų. Kraujo lašelių pasitaiko, bet jie tokie maži ir pavieniai. Kruopos dydžio…

Už nugaros išgirstu šauksmą. Tai tėvukas jau atėjo. Grįžtu link jo. Nupasakoju visą situaciją, paminiu ir apie aptiktą kraują.

Tėvas atsivedęs tik jagterjerą. Laikos dar negrįžę.

Tėvas pirmiausia apžiūri kur stovėjau ir šūvio vietą. Tada ima aiškinti, kad ko gero paaukštinau. O gal sužeminau ir tik brūkštelėjau šernui. Todėl ir kraujo tiek nedaug…

Siūlau su šuniu dar paeiti šerno pėdsakais. Bet tėvukas teigia, kad varyme jau prisivaikščiojo ir jis geriau dar apžiūrės šūvio vietą. Be to siūlo, kad gal geriau apeiti ratu šį kvartalą ir pažiūrėti kur šernas nuėjo.

Na, bet juk turėjo gerai tekti, nenurimsta mano vidinis balsas.

Tad imu jagterjerą ir pasivedęs jį šerno pėdsakais, raginu ieškoti. Už nugaros dar šūktelėja tėvas, kad nerasiu, nes tikrai paaukštinau. Su šuniuku nueinu iki tos vietos kur baigiau „sliedavot“ šerną ir dar kartą paraginęs paleidžiu „jagą“ nuo pavadėlio. Šis tuoj pat sureaguoja į pėdsakus ir neria į priekį.
Nespėju paeiti ir penkių žingsnių, kai priekyje tarp kadagių, už kokių dvidešimties metrų, išgirstu šuns lojimą. Skubiai užtaisau šautuvą ir slenku link lojimo. Bet papildomo šūvio nereikia…

Jagterjeras, iš visų jėgų įsikibęs, peša šerno kailį. Pagiriu šunelį, o šis tik dar įnirtingiau lupa šerną, tik šeriai į šonus lekia. Šūktelėju tėvui, kad šernas guli ir apžiūriu šernioką. Įvertinau gerai: trečiametis kuiliokas. Po šūvio sugebėjo nubėgti apie aštuoniasdešimt metrų, kur krito tarp miško kadagių.

Atėjęs tėvas spaudžia man dešinę ir sveikina su taikliu šūviu. Jaučiuosi pakiliai, tad jam linksmai mirktelėju ir ištariu:

-O tu vis, paaukštinai, paaukštinai…

P. S.: vėliau dorojant sumedžiotą šerną, paaiškėjo, kad kliuvo tik viena grankulkė, kuri pataikė šernui tiesiai į širdį…

Užrakinu automobilį ir sparčiais žingsniais leidžiuosi link pamiškės. Tačiau žengęs keletą žingsnių, prisimenu, kad nepasiėmiau kilimėlio, ant kurio sėdėt. Susimėtau, nes grįžti atgal- blogas ženklas. Bet visą vakarą sėdėti ant įšalusios lentos- variantas irgi ne pats maloniausias. Tad dar akimirką paabejojęs grįžtu prie automobilio.

Nuo automobilio galinės sėdynės stveriu likusį kilimėlį ir užrakinęs automobilį, žingsniuoju į tykojimo bokštelį.

Sutemos jau gaubia pamiškę… Sunkūs, drėgmės prisisunkę debesys palengva plaukia dangaus skliautu ir tarytum savo kraštais liečia miško medžių viršūnes… O nuo pažliugusios žemės kylantys garai, jau formuoja nakties rūko šydą.

Tylomis slinkdamas link bokštelio mąstau, kad ko gero, greitu laiku susiformuos rūkas ir esant blogam matomumui, teks nutraukti medžioklę. Tačiau eidamas pajuntu, kad retkarčiais dvelktelėja vėjo gūsiai, todėl širdies gilumoje viliuosi, kad vėjas dar labiau sustiprės ir išsklaidys besiformuojantį rūką.

Pagaliau prieinu savo tykojimo bokštelį. Akys iš karto pakrypsta į viliojimo vietą. Ten pastebiu įsitempusias ir ausis pastačiusias dvi stirnas, kurios nenuleisdamos žvilgsnių stebi, kas čia drumsčia jų ramybę. Nevalingai sustingstu ir aš. Dar spėju pagalvoti, kad praeitą kartą čia mačiau penkias stirnas. O šiandien ganosi tik dvi… Tačiau tuoj pat mano mintis nutraukia šuoliais į mišką pasileidusios stirnos. Ir pasitenkinęs stebiu, kaip prie minėtų dviejų stirnų prisijungia dar trys, iš už šalia augančių jaunų pušelių. Visas penketas skubiai lenda į mišką ir tik paskutinioji stirna, stabtelėjusi prieš miško tankmę, pažvelgia sunerimusiu žvilgsniu mano pusėn.

Ropščiuosi į bokštą. Įlipęs užsitaisau šautuvą, pastatau saugiklį. Tuomet per optinį taikiklį apžiūriu viliojimo vietą. Akimirka galvoju ar prie šautuvo tvirtinti prožektorių. Juk esant net nedideliam rūkui ir šviečiant prožektoriumi, formuojasi balta siena, pro kurią ką nors įžvelgti yra praktiškai neįmanoma. Bet vis dar viliuosi, kad rūko nebus, tad prožektorių pritvirtinu ir vyksta kontrolinis jo testavimas.

Galų gale baigiu kuistis ir nurimstu…

Laukuose pilkšvai rudas peizažas. Visos laukų žolės tarytum išvargintos žiemos… Susmukusios, sukritusios ir netekusios gyvybės. Sustingusios jos laukia pavasarinės saulės spindulių, kad galėtų atgyti ir vėl viską papuošti įvairiomis spalvomis.

Papučia vėjo gūsis ir miškas akimirkai atgyja. Sudejuoja ošiančios pušys ir eglės, sučeža baltakamienių beržų šakos. Per laukus nusirita balto rūko tumulai, kurie pradingsta kažkur miško tankmėje.

Sutemos sparčiai tirštėja. Pamiškę ir laukus pradeda gaubti vis tamsėjanti nakties skraistė. Balto rūko bangos vis dažniau muša į pamiškę ir atrodo, kad balta migla tuoj užkariaus viską aplinkui.

Bokštelyje prabuvau tik apie pusę valandos. Viliojimo vietos „plika akimi“ jau gerai neįžvelgiu. Tad vėl sunerimstu. Pagalvoju, kad visiškai sutemus ir užslinkus rūkui, per optinį taikiklį nieko nematysiu, tad reiks ropštis iš bokštelio. Noriu įsitikinti, kad dar nors kažkas matosi. Tad stveriu žiūronus ir dairausi pro juos.

Iš kart pastebiu savo sukonstruotą šernų viliojimo vamzdį…

Šįryt jį užpildžiau šernų taip mėgstamas kukurūzais ir žirniais. Aplink ištryptoje žemėje vėl radau pavienius, didelius šerno pėdsakus. Jau kelias dienas šioje vietoje kasdien palieku gardėsių. Ir medžiotojo nuojauta kuždėjo, kad čia pasmaguriauti įniko kuilys.

Apžvelgiu šiek tiek toliau esančią druskos laižyklą…

Šalia jos išpilu šiek tiek avižų. Kas vakarą čia užsuka stirnos, palaižyti druskos ir paskanauti paliktų avižų. Nugalėję savo baimę, iš miško tankmės apsilanko ir taurieji elniai. Bet šį vakarą, stirnas iš ten jau nubaidžiau, eidamas į tykojimo vietą. O kur šiuo metu klaidžioja atsargieji elniai, tik viena Medeina težino.

Užsukusi šernų banda staigiai aptiktas avižas sušlamščia. Bet šis šernas jų neliečia. Tarytum dalijasi paliktomis gėrybėmis su kitais miško gyventojais. Man – kukurūzai ir žirniai, jums – avižos ir druska…

Vedu žiūronus link pamiškės ir sustingstu. Mano žvilgsnį prikausto iš kažkur išdygęs juodas kalnas.

Šernas!

Stovi įsitempęs, savo ilgą šnipą nukreipęs link viliojimo vietos.

Nenuleidžių akių nuo jo ir vis svarstau, iš kur jis čia atsliūkino. Nei trakštelėjo, nei brakštelėjo… Jokių signalų apie artėjantį žvėrį, neišgirdau…

Kurį laiką pastovėjęs, žvėris pasileidžia ristele link viliojimo vietos. Bet mano nuostabai, prie vamzdžio nestabtelėja, o nubėgęs link šalia augančių kelių jaunų pušelių, ten sustingsta. Matau, kad šernas vėl stebi viliojimo vietą ir ko gero, kažką svarsto… Ausys stačios, o uodega tik švytuoja į visas puses. Tada nedideliais žingsniais slenka į priekį. Vis sustodamas ir klausydamasis. Trys – keturi žingsniai į priekį ir vėl ristele atgal prie pušelių. Gal jaučia, kad jam čia suruošta paskutinė vakarienė?

Pasiruošiu šautuvą. Galiu šaut, bet dar delsiu. Juk būna, kad išėjus vienam šernui, po kažkurio laiko pasirodo ir daugiau.

Na, o šernas iki gardumynų jau kokias penkias minutes prislinkt negali. Vis jį kažkas neramina. Vienu metu, net rimtai susimėto, bei pasileidžia šuoliais tiesiai link mano bokšelio. Tačiau pabėgėjęs keletą metrų, sustoja ir vėl sliūkina atgal link vamzdžio.

Miške jokio triukšmo negirdžiu. Daugiau šernų irgi nepasirodo. O ir pačio žvėries išvaizda bei elgsena byloja, kad čia tas pats kuilys, jau kelias dienas “baladojęs” mano vamzdį.

Susikaupiu šūviui. Šernas vėl stovi ‘užsitajinęs” prie tų pušelių. Pro optinį taikiklį “suvedu” į šerno mentį. Sustingęs, palengva nuspaudžiu šautuvo nuleistuką…

Sutemas sudrebina šūvis. Ir akimirkai išgirstu, kaip sužviegia šernas. Bet tuoj pat viską vėl pasiglemžia nakties tyla, tarytum mirtį nešančio triukšmo čia ir nebuvo.

Keletą minučių sėdžiu nejudėdamas. Klausausi nakties garsų, bet aplink tik visiška tyla. Neabejoju, kad pataikiau, bet dideli šernai, dažnai net mirtinai pašauti, nubėga nemažą atstumą. Pažvelgiu pro optinį taikiklį, po to pro žiūronus į šūvio vietą. Kaip tyčia, užslenka balto rūko šydas ir deja, šerno nepastebiu.

Lipu iš bokšto. Mąstau apie tai, kad šernas tikrai turi būti kritęs, tik kur? Jei būtų įbėgęs į mišką, girdėčiau nemažai triukšmo. Tad gal kažkur visai šalia.

Einu link šūvio vietos. Dar jos nepriėjęs jau pajaučių savotišką kuilio kvapą. Nors ruja jau senokai baigėsi, bet šis kvapas žvėries dar neapleidžia. Dar keli žingsniai ir matau, kad šernas kritęs vietoje, taip ir nespėjęs žengti daugiau nė vieno žingsnio. O prieš jį sukritę keli kiečiai, neleido man jo gulinčio pastebėti iš bokštelio.

Priklaupiu prie sumedžioto šerno. Apžiūriu jo iltys. Palengva delnu perbraukiu jam per šerius… Na ką, miško gražuoli, savo mirtį atradai šiandien…

Imu mobilaus ryšio telefoną ir džiaugsmingai išsiunčiu žinutę, kartu medžiojantiems draugams:

– Kuilys guli…

Tarp jaunų pušelių akimirkai šmėkštelėjo šešėlis, tad įsitempiu, svarstydamas koks gi žvėrelis skuba link medžiotojų linijos. Žvelgiu dešinėn, ten stovi Linas…bet šūvio negirdėt…

Uuuu-aaaa-aaaa-aaaa…pui,pui…-linksmai pušinėlį varo Robertas, kuris jau visai šalia. Dar kelios minutes ir varymas pasibaigs.

Staiga širdis ima plakti sparčiau- iš dešinės pusės artėja kažkoks šiurenimas. Akimirkai pastebiu tarp žolių skuodžiantį pilkąjį kiškį. Pasirodo gražuolis tik akimirkai, mat priekyje manęs esančių aukštų žolių uždanga, tarytum skraistė, slepia skubantį miško gyventoją. Ir tik tas nelemtas šiurenimas išduoda ilgaausio judėjimo kryptį.

Prisimetu šautuvėlį prie peties ir svarstau: šoks pro mane? Ar vis dėl to pasiduos į flangą?

Viskas išsisprendžia akimirksniu. Maždaug už trisdešimt metrų į lauką iš miškelio iššoka kiškis. Pagreitį paėmęs jau neblogą…skuodžia šuoliais…net “susižeminęs”, prigludęs prie žemės.

Sekundės dalį nusitaikęs, pavedu kiškutį…driokstelėja mano Iž’as.

O kiškis tarytum perjungia kitą pavarą, ir jo greitis dar padidėja… Skuodžia smagiai… tik užpakalinės kojos švytuoja…
Laiko nebėra, laimikis kas sekundę tolsta nuo manęs. Tad dar šiek tiek pavedęs, šaunu antrą kartą. Bet kiškiui mano šūvis ne motais… skuba prabėgti laukelį, mat gale jo – išganymas, didelis pušynas.

Stebiu trumpauodegį, kuris jau visai šalia pušyno, “numeta” greitį ir nuleidęs ausis lenda po išganytomis pušelėmis.
Varymas baigėsi ir į ratelį susirenkam mes, penki kiškių medžioklės entuziastai. Linas juokiasi iš mano prašauto kiškučio, pasakoja, kad matė, kaip smagiai jis skrido per lauką. Viačeslavas aptarinėja savo šiame varyme prašauta kiškutį. Robertas giriasi, kad jis visada kokį nors žvėrį išvaro. Na, o Stasys “per dantį traukią” mane ir Viačeslavą už “pramazintus” trumpauodegius. Ypatingai skelia man, savo sūnui, už du netaiklius šūvius, kas sukelia visiems gardaus juoko.

Mūsų, medžiotojų, nuotaika žymiai pagerėjo. Tai pirmieji šiandien aptikti kiškučiai. Ir visai nesvarbu, kad žvėreliai nesumedžioti. Džiaugiamės, kad pavyko juos aptikti ir išvaryti, nes diena tam tikrai nėra palanki. Linoja, vėjo gūsiai blaško medžių viršūnes…ir kiekvienas medžiotojas žino, kad tokiu oru “pakelti” kiškį, tas pats, kas adatos šieno kupetoje ieškoti.

Dar kelias akimirkas pablevyzgojam ratelyje. Tada šokam į “busiuką” ir lekiam vaikyti kitų laukuose esančių miškelių ar medžių salelių.

Vėjas dar labiau sustiprėja ir lietaus gūsiai nemaloniai muša į veidą ir atrodo smelkia iki pat kaulų. Bet tai, mums ne kliūtis ir padarom dar keletą varymų. Deja tuščiai. Kiškių nė kvapo, nors šalimais žaliuoja keletas žiemkenčių laukelių.

Per pažliūgusį keliuką šlepsim link palikto automobilio. Tuo tarpu Stasiukas nulekia į žiemkenčių laukelius “pasliedavot” kiškių: lankosi ar ne…

Keturiese susėdam į autobusiuką ir laukiam grįžtančio mano tėvuko. Pabėdavoju, kad su Viačeslavu turėjom šansą sumedžiot po kiškutį, bet tuo nepasinaudojom. Dar šiek tiek paplepam apie matytus kiškelius. Tik Robertas sėdi pasipūtęs kaip kalakutas. Užkalbinu jį, paklausdamas, kas atsitiko…

Na ir pasipila tirada: ne čia medžiojam, vaikom kur kiškių nėra, kam tada iš vis medžiot, geriau namie sėdėt ir pan., ir t.t. Tik ūsai Roberto kruta, kaip jis skelia be užsikirtimų.

Užklausiu jo, kur tada kiškius medžiot?

-Reik važiuot Vytautavon…ten tikrai kiškis bus…-rėžia Robertas.

Trise sukrizenam…Robertas jau nuo pat ryto “raunasi” link Vytautavos laukų. Jam ten šiandien tarytum medum patepta…tarp kiekvieno varymo vis tą patį šneka.

-Taigi aš pernai ten tą tavo kiškį nušoviau,-bandau jam paprieštaraut.

-Bet ten dar vienas yra…-neatlyžta Robertas.

Užvedu pokalbį apie tai, kad kiškių plotuose yra apmažėję, kad oras blogas…dar pridedu, kad šiemet Vytautavos laukuose beveik nėra želmenų, tad kiškį ten surast bus sunku.

Mano kalba išveda Robertą galutinai iš kantrybės. Tik paraudonuoja kaip vėžys ir beria toliau savo litaniją apie tai, kaip ten kiškiai būriais laksto…ir pabaigoj savo kalbos skelia man, kad medžioklės lapą sau išsirašau, tai ir visi kiškiai jau antri metai bėga tik man…

Dar kurį laiką pakrizenam, kol grįžta Stasys. Tada visi pasitariam, kurioj vietoj tęsti medžioklę. Bet Robertas net kojom trypia, kaip jam reikia į Vytautavą…

Visi nusileidžiam Roberto užsispyrimui ir lekiam į jo išsvajotąją vietą. Visą kelią Robertas džiaugiasi, balbatuoja be perstojo apie tai, kaip dabar kiškių prišaudysim, neleisdamas mums net žodžio pratart.

Tačiau Vytautavos miškelio pirmasis varymas mums šūvių nepadovanojo. Bet iš varymo grįžęs Viačeslavas, susijaudinęs pasakojo, kad dar prieš prasidedant varymui pastebėjo kiškį, kuris nubėgo kažkur šonan.

Išgirdęs tai, Robertas net į viršų pašoko…

Greit organizuojam šalia esančio miškelio varymą. Tėvas nueina varyti. Greit išmetu “numerius” ir paskirstau medžiotojus kur stos. Atkreipiu dėmesį į tai, kad Robertui teko vieta stovėti ten, kur pernai taikliu savo šūviu aš sumedžiojau vieną trumpauodegį.

Nuskubam visi į savo vietas. Tada duodu tėvukui signalą ir jis pradeda varyt.

-Oho…oho…pui,pui…-zigzagais laksto po miškelį Stasiukas.

Stoviu sustingęs, bet deja nieko negirdėt ir nematyt…šalimais stovi Viačeslavas, bet ir pas jį tuščia.

Tėvas jau visai šalia, matau jį šmėžuojant tarp medžių, kai tylą nutraukia duslus pokšt.

Varymas baigtas ir visi skubam pasižiūrėt, kieno gi čia šūvis buvo. Jau iš tolo pamatau net pasišokėjant einantį Robertą. Jo rankose kiškis. Ūsai iš laimės net persivertę į kitą pusę, o nuo veido nedingstanti šypsena. Sveikinam jį su taikliu šūviu ir spaudžiam dešinę. Robertas net susirietęs pasakoja, kaip pastebėjo ilgaausį ir kaip jo šūvis pakirto žvėrelį. Laimingas ir pakilios nuotaikos. Ir ne veltui, juk šiais laikais, smarkiai apmažėjus kiškių, nušautas kiškis medžiotojui atneša daugiau džiaugsmo, negu sumedžiotas šernas.

Visi juokiamės ir niekaip atsistebėt negalim. Juk nuo pat medžioklės pradžios Robertas niurzgėjo, burbėjo, veržėsi būtent čia. Spyriojosi iki pat paskutinio, kol nepasiekė savo. Ir pasirodo, kad nuojauta medžiotojo neapgavo…juk būtent čia, jam skirta miško deivės Medeinos dovana, išsvajotasis kiškis…

Ramiai stoviu, bet galvoje pašėlusiai sukasi mintys: kur čia šiandien sėsti? Jaukyklose jau savaitę laiko pašarai nejudinti… Ir apskritai, žiemos periodu gausiai šeriant šėryklose miške, šernai nenoriai ėjo į miško pakraščius, o prie bokštelio papilti kukurūzai jų visai nedomino.

Medžiojam šiandien keturiese. Klausausi kitų medžiotojų: kas, kur sėdės, kada paskutinį kartą šernai buvo, vėjas geras ar ne…bet štai, atėjo ir mano eilė pasisakyti.

-Sėsiu “Gaidynėj”…gal bebrą nukalsiu.-išrėžiu.

Kiti medžiotojai tik žvilgtelėja į mane…bet tyli, nieko nesako…o ką pagalvoja, neaišku…

Aš irgi susimąstau…vasario pabaiga, sniego daug, viskas užšalę…kur čia tą bebrą rasi? Bet oras palankus: jau kelios dienos stiprus atodrėkis. O dar praeitą atodrėkį pastebėjau, kad Verknės upės ištakose bebrai nemažą taką praminė į padarytas užtvankas. Tad vilties yra…

Sėdu į automobilį ir skubu į savo išrinktą vietą. Automobilį pasistatau kelio pakrašty, dar žvilgtiu ar jis netrukdys pravažiuojančioms transporto priemonėms. Ant pečių užsimetu “graižtvą”, rankose kėdutė ir atrama ginklui. Neriu į pusnis. Sniego daug, vietomis iki kelių, bet jau sukritęs nuo pliusinės temperatūros. Kai kur sniegas “pakibęs” ant pelkės žolių, tad mindžikuoju vietoje. Bet po truputį stumiuosi pirmyn, nors iki tikslo dar keli šimtai metrų.
Savo tikslą pasiekiu jau visas šlapias. Ant kalniuko pasistatau kėdutę, šalia įsmeigiu ginklo atramą.

Tiesiai prieš mane, klonyje, čiurlena keletas upeliukų. Tarp jų kietos žemės salelės. Kairėje pusėje upeliukai jau susilieja, formuodami mažesnes ar didesnes balas…pelkės pakraštys, priaugęs ajerų, asiūklių, nendrių ir pavienių krūmų. Kažkur toliau Verknė savo vaga plukdo vandenis į Baluosio ežerą. Dešinėje- griovos kraštas, apaugęs alksniais ir krūmais. Būtent čia, bebrai, darbštieji darbininkai, sukonstravo dvi užtvankas. Tarytum du laiptai, vedantis aukštyn…Dar rudenį, čia bebrai nuvertė nemažai alksnių, tad maisto jiems sočiai. O ir šalia augantis karklynai jiems žadina apetitą.

Prieinu arčiau ir nerimastingai pažvelgiu į priekį. Vaikšto ar ne?

Širdis linksmai suspurda, kai iš dviejų upeliukų pamatau du takus, vedančius link pirmosios užtvankos. Takuose atsispaudusios dumblinos bebro pėdos…geras ženklas…reiškia, bebrai vaikšto.

Grįžtu atgal prie savo kėdutės. Atsisėdu, sureguliuoju atramą ginklui. Tada paimu šautuvėlį ir pažvelgiu pro optinį taikiklį.

Temsta anksti, bet naktis šviesi, o ir sniegas daro savo. Matomumas superinis, viskas kaip ant delno. Štai jis, vienas takas už kokių trisdešimties metrų. Matosi puikiai; nuo upelio iki pat užtvankos. Už šio tako, šiek tiek toliau, antrasis. Ten matomumas šiek tiek prastesnis. Tako pradžią užstoja karklų krūmas. Dešinėje, prie užtvankos, tako matomumas irgi ne ką geresnis: priaugę krūmelių ir jaunų alksniukų. Tad matyti tako atkarpėlė, ne ilgesnė kaip penki metrai. Iš kart už takelio upelis, tad sunerimstu, kad jei tą atkarpėlę bebras praplauks upeliu ir išlips toliau, jo aš jau ir nepamatysiu.

Dar bandau atrast geresnę padėtį. Bet kelis kartus perstatęs kėdutę, grįžtu į senąją vietą.
Tada užsitaisau karabiną ir imu laukt…

Gan greit tolumoje pastebiu kažką judant. Pažvelgiu per optinį taikiklį. Priekyje matau stirnaitę, kuri atsargiais žingsniukais eina nendryno link. Kartais stabtelėdama ir neramiai apsižvalgydama aplink. Dar kelios akimirkos ir ji dingsta nendrių tankmėje.

Naktis galutinai įsitvirtino. Nurimo dienos garsai, tik šalia esančiame kaime skalijo kažkoks šunėkas. Štai, keliu, pro mano paliktą automobilį, nudundėjo kažkokia kita mašinėlė. Nedideli vėjo šuorai, laikas nuo laiko pajudindavo alksnių šakas, o tylumą trikdė tik čiurlenančių upeliukų garsas.

Bet po kažkurio laiko išgirstu ir kitokį garsą. Triš, triš…triš triš…kažkas čeža per sniegą…Jaučiu, kaip mano širdelės darbas sutankėja… Įsistebeiliju į priekį, na kur tas bebras? Bet nieko nematyt… tik triukšmingasis “triš, triš” išduoda, kad priekyje kažkas yra. Ir štai, kažkoks juoduliukas, šmėkštelėjęs tarp pusnių priekyje už upeliukų vėl dingo. Bet žvėriukas pastebėtas, tad priglundu prie optinio taikiklio. Kurį laiką nieko nematau, bet štai, iš už sniego kupsto, jis jau lenda…skubiai įjungiu šviečiantį tašką, nuimu saugiklį ir sustingstu… po akimirkos giliai atsikvepiu, išjungiu tašką, pastatau saugiklį. Ant balto sniego patalo atpažįstu kanadinę audinę, kuri taip pat išsiruošusi į medžioklę. Ilgokai stebiu audinę pro optinį taikiklį: šioji šmirinėja pirmyn, atgal ir po truputį artėja link manęs. Dar šiek tiek laiko ir žvėrelis jau visai šalia, prie upeliukų, landžioja per žolių, sniego landas, šleptelėja į balutę, bet niekur neradęs laimikio, sliūkina giliau į pelkę.

Palaipsniui grįžta anksčiau buvę garsai: sušiurenantys alksniai ir vandens čiurlenimas. O aš pasineriu į savo apmąstymus: išeis bebras ar ne… vėjas juk neblogas, nuo upeliukų… gal labai vėlai eina… o gal šiandien visai neis…

Į dabartį sugrąžina dešinėje, prie užtvankų išgirsti nauji garsai. Tidžin, tidžin… kažkas artėja link manęs… tidžin, tidžin… tuoj išlys iš krūmų… vidinis balsas kužda, kad ten tikrai ne bebras… smalsiai žvelgiu į tą pusę, kai pamatau iš alksnyno iššokantį kiškį. Nedideliais šuoliukais artėja link manęs. Sėdžiu nejudėdamas, tik akimis stebiu jį. O trumpauodegis visai į mane dėmesio nekreipia. Ir štai, mus beskiriant tik kokiems penkiems žingsniams, jis sustojęs atsisėda. Sukinėja galvą, karpo ausim… Kažin mato jis mane, ar ne? Taip ir sėdim kartu: aš ant kėdutės, jis ant sniego… kiekvienas paskendęs savo mintyse… aš apie bebrą… o jis apie ką? Neaišku… Kiek dar tęstusę mūsų bendras pasisėdėjimas, nežinia… bet po gerų penkių minučių kiškio dėmesį patraukia neaiškus, prieš jį esantis juodulys. Tad šokęs iš vietos, sprunka nuo manęs atgal į alksnyną.

Viduje džiaugiuosi: mačiau jau tris žvėrelius. O juk kitą sykį prasėdi ir nieko. Vat gaila, kad bebras nenori rodytis. Vis dažniau imu žvilgčioti laikrodį: liko valandžiukė… dar pusvalandis… penkiolika minučių… Ką gi laikas nusiimti.

Palengva atsistoju, išsitempiu… kūną nupurto lengvi virpuliai. Nakties šaltis vis tiek daro savo, nors ir kaip šiltai apsirengsi. Noriu ištaisyti šautuvą. Ranka jau ant apkabos, kai paskutinį kartą užmetu žvilgsnį link bebrų takelių. Ir apmirštu… tolimesniame takelyje iš upelio ropščiasi juodulys. Šastelėju ant kėdutės, instinktyviai įjungiu taikiklio raudonąjį tašką, nuimu saugiklį ir pažvelgiu pro optinį taikiklį. Bebras nestoviniuoja, o sparčiai skuba pirmyn ir jau įpusėjęs kelią iki užtvankos… net negalvojau, kad jie taip greit sugeba žygiuot… tad tenka skubėt… bandau nusitaikyt, bet lekia tas bebras kaip pašėlęs… dar sekundė ir jis pasieks alksniukus, o ten aš jo jau nematysiu… prieš pat pirmuosius krūmynus, palengva nuspaudžiu šautuvo nuleistuką. Ir karabino šūvis perskrodžia naktinę tylą…

Šūvio garsas atsimušęs į tolumoje esantį Galaverknio mišką, tarytum grįžta akimirkai atgal… vėjo gūsis nerimastingai sujudina alksnių šakas… o vanduo nepaliaujamai čiurlena toliau… nakties tyla vėl įsiviešpatavo, tarytum nieks jos ir nebuvo sutrikdęs…

Dėl šūvio atatrankos, akimirkai prarandu vaizdą. Bet iš karto vėl priglundu prie optinio taikiklio… štai takas… štai alksniai, prieš kuriuos šoviau bebrą… bet nieko daugiau… baltas sniegas… o bebro nė ženklo… ne gi pramazinau… bet kur jis staigiai taip dingo?

Išsitraukiu iš kišenės žibintuvėlį ir žingsniuoju link šūvio vietos. O abejonės dėl paleisto šūvio kirba galvoje: turėjau pataikyti… matomumas super… negi neteko… turbūt mazinau… Vidinis dialogas nenurimsta iki paskutinių žingsnių, kai giliai iškvėpiu. Upelyje, iš kart už praminto takelio, pastebiu savo lauktąjį laimikį.

Ištraukiu jį ant sniego ir rūpestingai paguldau ant pilvo. Apžiūriu: šūvis buvo geras, teko visai šalia galvos, tad žvėrelis nesikankino. Bebras vidutinis, kokių dvidešimties kilogramų, bet juodas kaip smala, o žibintuvėlio šviesoje net blizga jo kailis. Ranka perbraukiu per kailį… švelnus, kaip šilkas… mintyse padėkoju kritusiam žvėreliui… dar kurį laiką stoviu prie sumedžioto bebro apimtas euforijos… ir tik upelio raibuliuojantis vanduo sugrąžina mane į realybę…
Tuomet stveriu bebrą už užpakalinės kojos ir pažvelgiu link kažkur tolumoje palikto automobilio… dar laukia ilgas kelias per pusnis…

Drrrrrrr…pi,pi,pi…pradeda vibruoti ir skambėti telefonas. Pastvėręs jį, išjungiu garsą.

Pažvelgiu kelinta valanda: 4.00 val. ryto…

Tyliai bandau išslinkti iš lovos, tačiau išgirstu prabudusios žmonos balsą:

-Gal nevažiuok šiandien, pamiegok…

Mintyse šyptelnu: negaliu nevažiuot. Juk visą naktį varčiausi, laukiau ryto…vis paslapčiom žvilgčiojau į telefoną, norėdamas sužinoti kelinta valanda, pergyvenau, kad nepramigčiau rytinės medžioklės. Tad tyliai sušnabždu:

-Miegok…

Tuomet lekiu į kitą kambarį, kur jau nuo vakar paruošti rūbai. Užtrunku kelias minutes ir jau traukiu iš seifo šautuvą. Dar kelios akimirkos ir automobiliu lekiu į medžiotojų sutartą susitikimo vietą. Pakeliui mąstau kur geriau sėsti, esu numatęs kelias vietas.

Štai ir susitikimo vieta. Dar nieko nera, bet kelios akimirkos ir tamsoje subliksi automobilio šviesos.

“Kagi, nerimstantis “sielos draugai”…tokie patys “ligoniai” skubantis į medžioklę”-sukirba galvoje mintys.

Greit užsirašom medžioklės lape, apsitariam kas kur sedės ir skubiai išsiskirstom.

Dundu savo automobiliu miško keliuku, kol privažiuoju reikiamą vietą. Pasistatau automobilį ir išlipęs apmirštu. Įsitempęs klausausi…tačiau girdžiu tik vaitojančius nuo vėjo medžius. Stveriu savo šautuvą, žiūronus, atramą ginklui, prožektorių, kėdutę ir skubiai einu link savo tykojimo vietos. Dar tamsu, bet štai ir miško pakraštys, o nuo jo, jau visai netoli.

Staiga miško pakraštyje išgirstu traškėsį. Iš kart sustoju ir įsiklausau: visai šalia, miško pakrašty, girdisi šnaresys, lūštančių šakelių garsas. Dar visai tamsu ir nematyti kas čia per sujudimas vyksta. Rankose atsiduria prožektorius, kuriuo pašviečiu triukšmadarių link. Prieš akis išdygsta šiųmečiai šerniukai, kurie neskubėdami traukia iš laukų į miško tankmę. Ilgašnipiai jau gerai ūgtelėję, įmitę, šviesoje net blizga jų kailis. Vėjas pučia nuo jų, o ir prožektoriaus šviesos jie dar visiškai nesibaido. Tad šerniukai niekur neskuba, uodegom tik vizgina ir kas žingsnį savo nosį žemėn kiša. Kelias akimirkas grožiuosi vaizdu, bet šiandien jie manes nedomina…medžioklės tikslas visai kitas. Tad išjungiu prožektorių ir žengiu toliau. Išgirstu kaip kažkur toliau sukriugia kiaulė, pajutusi mane ir taip duodama savo atžaloms pavojaus signalą. Dar girdžiu, kaip triukšmingai ji pučia orą, po ko triukšmadariai sparčiai ima tolti miško gelmėn.

Nemažindamas greičio slenku pirmyn. Na, štai ir mano lauktas kalniukas. Ant jo, medžių šakomis jau iš anksto užmaskuota mano tykojimo vieta. Pasistatau kėdutę, tačiau sėdant ant jos išgirstu, kad šioji nuo mano svorio šiek tiek džeržgia. Sedėdamas pasikrutinu: pirmyn, atgal, kairėn ir dešinėn. Ne, nieko gero nebus: judant per daug triukšmo. Susikeikiu mintyse ir sulansktęs kėdutę, ją padedu ant žemės. Tuomet pariečiu kojas ir sėdu ant žemės. Prieš save pasistatau atramą ginklui: būtent į tą pusę, iš kurios labiausiai tikiuosi ateinančio žvėries. Tada stveriu savo šautuvėlį, užtaisau ir žvilgterėjęs pro optinį taikiklį, pasidedu greta savęs. Ateina ir žiūronų eilė. Dairausi pro juos: priešais didelis laukas. Vasarą čia augo mišinys, kurį dažnai mėgo lankyti miško žvėris. Dabar gi, čia yra arimas. Tačiau augančios žolės jau mušėsi į paviršių. Kol kas dar tamsu ir matomumas ne koks, bet aušra jau čia pat. Kiekviena minutė artina dienos pradžia.

Pasineriu į savas mintys. Jau kokią savaitėlę stebėjau šią vietą. Būtent pro čia, po naktinių savo klajonių, iš laukų mėgsta grįžti taurieji elniai. Stebėjau jų pėdsakus: kasdieną atsirandančius naujus takus ar pavienius atspaudus arime. Tačiau labiausiai domino minkštame smėlyje atsispaudžiantys stambūs tauriojo elnio pėdsakai. Visai nesunku susiprast, kad tokius pėdsakus gali palikti tik patinas. Tad jo ir laukiau. Prisimenu praeitos savaitės medžioklę, kai toje pačioje vietoje iš vakaro tykojau tauriojo elnio…deja, nesėkmingai. Pradedu abejoti: ar gerai pasirinkau tykojimo vietą, ar gerai užsimaskavau, o gal vis dėl to reikėjo sėsti į kitą nusižiūrėtą vietą…

Bet staiga mano mintis nutraukia taip ilgai lauktas garsas: tolumoje subaubia elnias. Suklustu, bet daugiau nieko neišgirstu. Po kelių minučių tolumoje vėl baubtelėja elnias, jam atsiliepia kitas, kažkur man už nugaros, miško glūdumoj. Laukuose esantis elnias nepasiduoda ir jau gerai pabauboja. Jam pritaria konkurentas, matyt esantis kažkur šalia jo. Bet visas veiksmas vyksta tolokai nuo manes, todėl sėdžiu ir nejudėdamas klausausi šios rudens sinfonijos.

Jau švinta…Tad matomumas žymiai pagerėjo. Dairausi pro žiūronus į visas puses, bet kol kas tuščiai. O ir elniai kažkaip pritilo. Kažkaip šiandien jie menkai baubia. Prisiminiau, kad praeitą savaitę jie baubė žymiai pajėgiau. Mintyse keikiu orus, mat šiemet jie nekokie ir tai matyt turi įtakos elnių rujai.

Bet štai, žiūronuose sušmėžavę kažkokie siluetai, sukausto mano dėmesį. Suspurda širdis, mat atpažįstu elnius. Matau, kad tai trys elniokai, kurie dar yra gana toli, bet artėja link manes. Sustingęs stebiu juos: tikrai neskubėdami traukia link manes. Iš jų vienas stambesnis, kiti du mažesni. Negaliu dar atskirti ar tarp jų yra patinas, bet širdyje viliuosi, kad stambesnis būtent ir bus medžiotinas. Kelias minutes sėdžiu nuleidęs žiūronus, tada vėl pažvelgiu. Štai jie, visai jau šalia, už kokių 120 metrų. Bet jau pakeitę kryptį, traukia link kito lauko pakraščio. Matau, kad tai stambi patelė, vedžiojanti du savo jauniklius. Šiek tiek širdyje jaučiu nusivylimą: juk tikėjausi raguoto. Bet toliau sėdžiu ir pro žiūronus grožiuosi jau palengva tolstančiais elniais.

Tada nusprendžiu žvilgterėti į lauko dalį, esančią dešiniau manes. Neskubėdamas vedu žiūronus ir opa…dešinėje, ant kalno kažkas sparčiai žygiuoja. Vėl suspurda širdis… ir ne veltui. Štai jis miško karalius, palenkęs galvą linguoja savo karūnomis. Tuoj pat pastebiu, kad nuo minėto kalno leidžiasi dar vienas taurusis elnias: patelė. Paskui ją ir skuba miško gražuolis.

Laiko nedaug: elniai sparčiai artėja, šautuvas dar visai ne rankose, aš sėdžiu nepatogioje šūviui padėtyje ir vis dar bandau įvertinti tauriojo elnio amžių, apžiūrėti jo ragus. Na štai, jis jau visai netoli… vertinimas baigtas. Laikas šūviui. Mane nuo jo skiria tik koks šimtas metrų. Greit patylomis atsiklaupiu, rankose spaudžiu karabiną. Atidengiu optinio taikiklio dangtelius ir šautuvėlį dedu ant atramos. Džiaugiuosi, kad atrama pastatyta būtent toje vietoje, nes man tai kaip tik yra patogi padėtis šūviui. Tauriojo elnio patelė sparčiai artėja link manes: mus skiria tik koks 50 metrų. Tuo tarpu patinas eina kalnu šlaitu…šonu…ne daugiau 80 metrų…ideali padėtis šūviui. Priglundu prie optinio taikiklio ir…jaučiu kaip iš susijaudinimo sušvokščiu kaip šernas…ko pasekoje užrasoja optinis taikiklis! Po velnių! Mintyse keikiu save visais žinomais ir nežinomais keiksmažodžiais. Karštligiškai bandau taisyti padėtį: ranka jau kišenėje iš kurios traukiu nosinaitę optiniam taikikliui valyti. Bėga brangios sekundės…Tauriojo elnio patelė jau visai šalia: 20 metrų. Po velnių, kaip ji manęs dar nepastebėjo? Trinu stikliuką ir metu nosinaitę žemėn…patelė nuo manęs per kokius septynis žingsnius…patinas atsilikęs tolėliau ir sparčiai eina priekiu link manęs… Priglundu prie optinio taikilio…Tauriojo elnio patelė sureaguoja žaibiškai: šastelėja į šoną ir šuoliais pasileidžia per lauką. Bet visas mano dėmesys į atsilikėlį, kuris pastebėjęs neįprastą patelės elgesį sustoja ir apmiršta. Akimirkos…virtusios amžinybe…stebiu miško galiūną pro optinį taikiklį: o jis stovi priekiu į mane, išrietęs į viršų kaklą, pakėlęs galvą ir tarytum demonstruodamas savo ragus. Šūvis! Matau, kaip miško galiūnas krenta vietoje. Pašoku ant kojų ir jaučiu, kaip iš susijaudinimo visas virpu…adrenalinas išlaisvintas…einu link pašauto žvėries. Šis vis dar muša kojomis, bando stotis, bet tai jam nepavyksta. Pertaisau ginklą ir antru šūviu nutraukiu žvėries kančias.

Tada akimirkai bandau atsikvėpuot. Sustingstu: tai yra pirmasis mano sumedžiotas tauriojo elnio patinas. Priklaupiu prie šio miško karaliaus. Ranka perbraukiu jam per ragus, kaklą, šoną. Giliai atsidūstu ir mintyse padėkoju kritusiam žvėriui už nepamirštamas medžioklės akimirkas…