Neskubėdamas žingsniuoju keliuku link stovinčio bokštelio. Už nugaros, įvarytas tarp medžių, liko mano automobilis. „Metu žvilgsnį“ jo pusėn, svarstydamas ar tik nieko reikalingo jame nepalikau. Bet „graižtvas“ ant peties, žiūronai ant kaklo, šoviniai irgi prigriebti…ko gi daugiau reikia?
Iki bokštelio likus keliai dešimčių metrų, apmirštu. Pamiškėje pamatau slampinėjantį ožiuką…
Neskubėdamas keliauja jis, aukštai keldamas priekines kojas, ir įsitempusiu žvilgsniu „filtruodamas“ aplinką.
Stveriu ant kaklo kabančius žiūronus ir grožiuosi vaizdu. Naujai auginami ragai jau ištįsę virš ausų, bet dar padengti „aksomu“. Tuo tarpu ožiukas, tarytum pajutęs, kad yra stebimas, sustoja ir įdėmiai žvelgia mano pusėn. Nejudu… stebiu jį ir laukiu kas bus toliau. Po kelių minučių žvėrelio žvilgsnis krypsta į kitą pusę ir jis toliau ramiai kerėplina link miško.
Pajudu ir aš. Dar kurį laiką stirninas manęs nepastebi. Bet vienas neatsargiai mano pastatytas žingsnis ir ožiukas pajaučia pavojų. Vienas – kitas šuolis, tik kanopom sucaksi, ir jis jau miške. Iš ten pasigirsta griausmingi „ouh“, skelbiantys visam miškui, kad neprašytas svečias atslinko…
Įsiropščiu į bokštą. Užsitaisau šautuvą.
Ožiukas niekaip nurimti negali. Vis pyksta, kad taip netikėtai buvo užkluptas. Bet po kelių minučių nusprendžia traukti į miško tankmę. Tolstantis jo lojimas išnyksta ir aplinką užkariauja jau į gimtąsias vietas grįžusių paukščių garsai.
Ramiai sėdžiu ir gėriuosi ankstyvojo pavasario gamtos simfonija…
Ramu… Saulėtos dienos šviesa ima blėsti. Menki vėjo šuorai, retkarčiais sujudina medžių šakas. Saulė skuba slėptis ir dangaus skliaute paskutiniai jos spinduliai po truputį gęsta… Tuo tarpu paukščiai iš visų jėgų ima „plėšti“ savo giesmes, palydėdami saulės šviesą. Artėja sutemos…
Bet tarp šio triukšmo išgirstu žvilgtelėjimą. Imu į rankas žiūronus ir dairausi į visas puses…
Greitai, kairiau, pamatau keliaujantį „karavaną“. Keturi pernykščiai šerniokai neskubėdami sliūkina link viliojimo vietos. Stebiu juos: tokie pasišiaušę, nuleidę galvas, nusiminę…galbūt dėl aptikto maro, o gal dėl Lietuvoje vykdomo šernų genocido? Iš miško pakraščio jie suka giliau į tankmę ir akimirką jų nematau. Bet štai, du šerniukus pastebiu tarp medžių, priešais viliojimo vietą. Tarytum suakmenėję jie stovi, ausys stačios, įtariai žvelgia į priešais juos esančią vakarienę. Ir po akimirkos dingsta…
Susimąstau, kas gi čia jiems neįtiko…juk vėjas geras, pajaust negalėjo.
Vėl pamatau tris šernus kairiau, išlendančius miško pakraštyje. Palaukė užsodinta topinambais, tad įbedė nosis į žemė, šernai ima rausti. Dairausi ketvirtojo šernioko. Išlenda ir jis šalia savo giminaičių. Bet į topinambo paieškas nesileidžia, o iš lėto slenka pamiške link viliojimo vietos.
Atkreipiu dėmesį, kad šis šerniukas klibinkščiuoja ant vienos galinės kojos. Žeistas. Galbūt medžioklės metu, nevisiškai taiklus šūvis paliko šį žvėrelį luošiu. Ilgą laiką įdėmiai stebiu šį šerniuką.
O šis, priėjęs pabarstytų kvietrugių krūvelę, ima užkandžiauti.
Kažkodėl pradedu jausti kažkokį gailestį pasirodžiusiam sužeistam šernui. Su kiekviena perkelta galine koja, šernas tarytum tupiasi žemyn, krypuoja…o ir pats atrodo toks sulysęs…tik kailio šeriai pasišiaušę stovi…
Tuo tarpu jo giminaičiai rimtai toliau sau darbuojasi…retsykiais tarpusavyje nepasidalinę skanesnio kąsnelio, apsitalžo snukiais ir trumpai žvygtelėja… Ir vėl tik grumstai į šalis lekia…
Su šernais jau laiką leidžiu apie dvidešimt minučių. Nakties skraistė vis labiau dengia pamiškę. Šauti jau seniai galiu. Tuo labiau, kad ir pasirinkimas aiškus. Bet kažkodėl vis delsiu…
Tačiau tirštėjanti tamsa verčia atlikti tai, kas neišvengiama. Palengva atsidusęs, griebiu šautuvą į rankas. Taikausi…
Sužeistas šerniukas tarytum jausdamas atsisuka į mane priekiu.
Nusprendžiu šiek tiek palaukt…kol atsistos geriau…tai užtrunka dar kelias minutes…
Galų gale šernas vėl visu korpusu prieš mane.
Suimu optinio taikiklio „raudonąjį spyglį“ tarp priekinės mentės ir ausies… Trenksmas ir akimirkai iš šautuvo vamzdžio pliuptelėja ugnies liežuvis…
Šerniukas krenta vietoj…
Pertaisau šautuvą ir esant reikalui, pasiruošiu kontroliniam šūviui… Girdžiu, kaip į miško tankmę nuskuodžia išgąsdintas trejetas.
Gulintis šerniukas sumuša kojom, bet jau nebepakyla.
Dar kurį laiką jį stebiu. Galų gale nusprendžiu ropštis iš bokštelio. Greitais žingsniais einu link sumedžioto žvėries. Tačiau priėjęs pamatau, kad žvėris dar gyvas. Šiek tiek muša kojomis ir šnopuoja.
Stoviu šalia, įjungiu turimą prožektorių ir žvelgiu į gulintį šerną. Nusprendžiu, kad čia ko gero priešmirtinės jo konvulsijos. Matau, kad šaudamas šiek tiek paaukštinau…dar keletą centimetrų ir šernas būtų atsipirkęs tik menku nubrozdinimu ar išgąsčiu.
Kelios akimirkos, bet šerno konvulsijos nesibaigia. Prožektoriaus spinduliu apšviečiu gulinčio šerniuko galinę koją. Matau, kad jį gumbuota ir pūliuojanti. Tada šviesa pavedu vėl link galvos. Pastebiu kaip sukruta šerno akies obuolys ir spindinti iš išgąsčio akis įsistebeilėja į mane. Žvėrelis suspurda, bet savo kūno valdyti jau nebegali… ir tik nevalingai ima žiopčioti…tarytum bandydamas man išrėkti: „Už ką…? Už ką mane žudai?…Ką aš tau blogo padariau?“
Jaučiuosi sumišęs…
Bet tokia akimirka ilgiems apmąstymams laiko nebėra. Nevalingai užčiuopiu šalia diržo kabančio peilio rankena. Akimirksniu peilis atsiduria mano rankose ir pagriebęs šerniuką už priekinės kojos, jį guldau ant nugaros. Staigiu judesiu duriu peiliu į krūtinės ląstą. Būtent taip, kaip kažkada naminę kiaulę durdavo mano senelis…
Sutelkęs paskutines jėgas, šerniukas iš paskutiniųjų suspurda…ir suglebęs nurimsta.
Susimąstęs žvelgiu į sumedžiotą žvėrį…ir iš savo apmąstymų grįžtu, pažvelgęs į rankoje laikomą kruviną peilį. Skubiai jį valau į išgeltusias žoles ir vėl paslepiu dėkle.
Paskambinu gretimai sėdinčiam medžiotojui ir po kelių minučių, jam atvažiavus, krauname sumedžiotą šerniuką į bagažinę. Tuomet grįžtu prie savo automobilio, susidedu savo „amuniciją“ ir pajudu paskui savo laimikį…
Šios dienos sėkminga medžioklė, kažkodėl manęs visai nedžiugina. Palengva važiuoju, paskendęs savo apmąstymuose. Priešais tarytum matau gulintį ant žemės šerniuką, iš paskutinių jėgų mušantį kojomis ir beviltiškai bandantį išsigelbėti…bei ta, į mane žvelgianti, ašarų pritvinkusi akis…ir mintyse kirbantis klausimas: už ką?