Į atlaužto dvivamzdžio šautuvo lizdus įstumiu du 3,5 mm šovinius. Tada palengva jį uždarau ir patikrinu ar įjungtas saugiklis. Prisimetu šautuvą prie peties ir „susivedęs“ taikiklį ‚pavedu“ į įsivaizduojamas, skrendančias antis…

Pirmoji ančių medžioklė visuomet suteikia daug įspūdžių. Susirenka nemažai bendraminčių, kurie tikisi savo taikliu šūviu pakirsti nors vieną praskrendančią antukę. Ne išimtis ir šiemet, nors pirmoji ančių medžioklė dėl vėlyvo pavasario nukelta į rudenį.

Tačiau atėjusio rudens diena pasitaikė kaip niekad vasariška. Pakilusios saulės spinduliai skubėjo garinti rytinę rasą. O lengvas vėjas palengva plaikstė ant žolių nutysusius voratinklius. Rasos lašeliai, įsipainioję voratinkliuose, pagavę saulės blyksnius, žibėjo tarytum mažyčiai deimantai žaliajam kilime…

Sumindžiukuoju už augančio krūmelio.

Priekyje manęs Dergionių ežeras, tačiau jį užstoja per vasarą ištysusios nendrės. Vėjas palengva kedena jų viršūnes ir jos šnarėdamos juda tai į kairę, tai į dešinę. Kažkur tarp jų sučirškia kažkoks nendrių gyventojas. Bet jo čirškėjimas greit ištirpsta nendrių šnaresy.

Matau, kaip žvejų pramintu takeliu atbėga mano ištikimasis medžioklės draugas – dratharas Žaibas, palydėjęs kitus medžiotojus į jiems tekusias ančių tykojimo vietas. Nedideliais šuoliukais, šuo šmirinėja tarp augančių nendrių, raisto krūmų ir pavienių berželių, retkarčiais stabtelėja ir apuosto kažkokias žoles ar tik jam vienam žinomus, nematomus pėdsakus. Per vasarą užsibuvęs voljere, Žaibas dabar atrodo pakylėtai. Stebiu jį ir kartais jam prasižiojus bei garsiai alsuojant, atrodo, kad jis laimingai šypsosi. Pagaliau ištrūkęs į laisvę ir jis gali pasidžiaugti medžioklės akimirkomis.

Tolumoje išgirstu šūksnius. Tai kitoje ežeriuko pusėje mūsų stažuotojas Viačeslavas pradėjo varyti antis link mūsų. Tik atvažiavę prie ežero, pastebėjome dvi antis, kurios iš vieno ežero krašto „nupikiravo“ į tolimąjį ežero krantą, bei ieškodamos prieglobsčio įlindo į vandens žoles.

Susikaupiu. Viltingai dairausi į priekį, tikėdamasis tuoj pat pastebėti atskrendančias antis. Šalimais atbėgęs šuo tarytum pajaučia mano susikaupimą ir sustingęs vietoje, įdėmiai klausosi. Deja, bet kol kas ančių nematyti… O ir šūvių negirdėt.

Viačeslavas jau sparčiai žygiuoja ežero krantu link mūsų. Sukrizenu, juk tam ežero gale liko „nepakeltos“ antys.

Skambinu Viačeslavui. Kalbam apie likusias neišvarytas antis. Tačiau jis tvirtina, kad paukščiai niekaip nenori kilti, nors ir kiek triukšmo jis ten bekėlė.

Nusprendžiu su Žaibu „pakrutinti“ likusias antis. Medžiotojams duodu signalą likti savo vietose ir pats nuskubu į kitą ežero galą.

Pakeliui prigriebiu keletą pievoje aptiktų akmenų – bus kuo pabaidyti antis.

Štai aš jau ir kitame ežero krante imu švilpaut, keletą kartų šūktelėju. Žaibas puola į nendrių tankumyną ir ten kažkur šmirinėja. Tačiau anksčiau pastebėtos antys niekaip nenori palikti savo žaliosios priedangos. Nepadeda ir mano svaidomi akmenys, kurie garsiai pūkštelėję į vandenį, sukelia bangų ratilus. Žaibas klampoja po dumblyną ir kelis kartus daro šuolius toliau į vandenį,  bet ir jam išvaryti ančių kol kas nepavyko.

Bandau išnaudoti paskutinį kozirį. Trinktelėju iš savo dvivamzdžio į orą.

Šiek tiek kairiau sukrykia antis ir išgirstu supliaukšint jos sparnus.

Tai vis dėl to kylat…

Nematau jos, nes aukštos nendrės užstoja vaizdą. Bet po akimirkos pastebiu, kaip viena antis skrenda visai šalia vandens, link tykojančių medžiotojų. Tačiau nuo ežero vidurio jos trajektorija ėmė smarkiai kilti į viršų. Pasigirsta dupletas, tačiau antis, sėkmingai išvengusi „švino“ nulaviruoja į dangaus tolį.

Hm…bet kur gi antroji matyta antis?

Mano pamastymus nutraukia šalia sukreksėjusi dar viena antis.  Šioji kyla iš kart į viršų ir lekia lygiagrečiai kranto, netoli manęs.

Prisimetu šautuvą… juk dar turiu vieną neiššautą šovinį! Akimirka taikausi ir “babachtelėju”. Pakirsta antis krenta tiesia į ežero vidurį.

Viltingai žvelgiu į šunį, bet šis kažkur įstrigęs melduose.

Pasišaukiu iš nendryno Žaibą. Šioje vietoje nendrių labai daug, tad kartu su juo paeinam į kitą ežeriuko kraštą, kur meldynas ne toks platus. Imu raginti šunį, kad ieškotų ir atneštų man nušautą paukštį. Deja veltui. Žaibas, pašmirinėjęs apie nendrių kraštą, pūkštelėja į vandenį, šiek tiek paplaukioja ir tuoj pat grįžta atgal.

Vėjas irgi nelabai palankus: pučia link kito ežero galo. Tad užuostį viduryje ežero esančią antį, šuniui irgi ko gero neišeina.

Tada nusprendžiu šunį paraginti plaukti į ežero vidurį, mesdamas keletą akmenukų. Paežerėje tuoj pat aptinku tai, ko man reikia. Šuns paraginimas, akmenuko pokštelėjimas į vandenį ir jau atrodo, kad mano planas suveikė!

Deja ne…

Nuplaukęs iki pusiaukelės, Žaibas dar pazigzaguoja, tačiau plūduriuojančios anties nepajaučia. Mano “paimk”, “ieskok” lieka nesuprasti ir dratharas grįžta atgal. Tą patį situacija kartojasi dar kelis kartus ir su tuo pačiu rezultatu.

Tuo tarpu plūduriuojančią antį, bangos ėmė nešti vis tolyn ir tolyn nuo mūsų.

Kitoje ežero pusėje pastebiu jau susirinkusius medžiotojus, kurie kažką aptarinėja, mindžiukuoja ir jau ko gero planuoja, kur dar antukių atrast.

Iš vandens išlipęs Žaibas, nusipurto ir pažvelgia į mane.

Be jokios abejonės, papriekaištauju jam:

-Tai ko tu, žioply, man anties neatneši…?

Į visa tai, mano šuo tik palaimingai išsišiepia ir dar kartą nusipurto vandens purslus.

Apsisprendžiu staiga. Juk tikras medžiotojas turi nepalikti savo sumedžioto laimikio. Įdėti visas pastangas, kad atimta gyvybė nebūtų tuščiai. Kaip gi čia dabar atrodys, medžiotojų nušauta ir palikta, plūdūriojanti, vargšė antelė.

Tokios mintys sukasi man galvoje, nuo savęs plėšiant medžioklinius drabužius.

Deja, su pirmais žingsniais į nendryną, dumblą ir vandenį, imu galvoti, kad ši idėja gal ir ne pati geriausia. Štai jau ir visas pasineriu į rudens vandens pramogas. Atrodo kad į kūną smenga šimtai adatų ir nuvilnyja lengvas drebuliukas. Padėtį šiek tiek gerina mano spartus plaukimas, tad greit tikiuosi nesušalt. Kaip bebras imu kursą link viduryje ežero esančio anties… o galvoje formuojasi “gerosios” mintys apie savo šuns darbą.

Tačiau gana greitai mano pamąstymus nutraukia mane lenkiantis “burlaivis”. Pasirodo mano ištikimasis draugas nusprendė man palaikyti kompaniją. Tai smagu…kad jį kur žaibas trenktų! Oho, kaip smagiai iriasi. Kažin kur gi jis taip skuba?

Klaiki tiesa paaiškėja akimirksniu. Pasirodo, mano brangusis šuo vis dėl to kažkaip sugeba sumąstyti, kad ten priekyje, vandenyje, yra antukę, ir kaip olimpinis čempionas aplenkęs mane, suskumba ją griebti į savo nasrus. Matau, kaip patenkintas šuo suka atgalios link kranto. Na, o aš… net nežinojau, kad žinau tiek mažybinių, maloninių žodelių apibūdinti savo šunį.

Galutinai susierzinęs vėl brendu per nendres ir dumblą. Bandau save nuraminti, kad bent jau diena šiandien saulėta…

O iš kito kranto tik kvatojimas ir begirdėt…

Štai ir mano Žaibas lipa krantan, net uždusęs nešdamas pagriebtą antukę. Trenkia antį ant kranto ir nusipurto visu pajėgumu, negailėdamas vandens purslų dar ir man. Tada vizgindamas uodegą pažvelgia į mane laimės spindinčiomis akimis…

Tuomet priklaupiu šalia jo ir glostydamas ištariu:

-Geras, Žaibas…geras…išmaudei šeimininką…išmaudei…