Žengiu dar keletą žingsnių ir stabtelėjęs apsidairau…

Mintyse pagalvoju, kad galbūt dar reikėtų šiek tiek paeiti į priekį. Flange stoju paskutinis, bet priekyje manęs dar nemažai neužstoto jaunuolyno. Skubiai einu dar keletą žingsnių į priekį. Bet susimąstęs vėl grįžtu atgal: tarp manęs ir priešpaskutinio medžiotojo bus nemažas atkarpos gabalas, kurio nei aš, nei jis negalės apšaudyti.

Apsidairau: į dešinę nuo manęs keliuko vingis. Už šio vingio stovi kitas medžiotojas: čia žvėris nepastebėtas neprasmuks. Kairėje pusėje keliukas veda pakankamai ilgai tiesiai. Daug toliau, nei pasieksiu su savo „lygiu“. O už tolimojo posūkio prabėgę žvėrys liks nepastebėti, tad „širdies dėl to tikrai neskaudės“.

Po kojomis išmindžioju sniegą iki plikos žemės. Tada prisimetu šautuvą ir apžvelgiu savo apšaudymo kampus. Iš kišenės išsitraukiu mobilaus ryšio telefoną ir siunčiu signalą savo tėvui, kuris su medžiokliniais šunimis laukia varymo pradžios…

Prieš tai pastebėjome, kad nemaža šernų banda suėjusi į šį jaunuolyną. Skubiai aplėkę jaunuolyną, jokio šernų išėjimo neradome. Tad čia šernai apsistoję dienos poilsiui. Jaunuolynas nemažas ir jį apsupti reikia nemažai medžiotojų. Kadangi žmonių pakankamai nėra, į tylųjį varymą iškeliavo tik vienas medžiotojas su medžiokliniais šunimis.

Kurį laiką mąstau ar gerai išdėstyti medžiotojai. Tačiau visko apstoti nepajėgėme, trūko medžiotojų. Bet mėgstamos žvėrių praėjimo vietos nepaliktos tuščios, tad šernai taip lengvai prasmukti neturėtų.

Vakar vakare iškrito šviežias sniegelis. Baltas kilimas galutinai palaidojo žemę. Aplink balta karalystė ir tik nuo sniego svorio nulinkusių eglių ir pušų šakos primena, kad ne visa žaluma žiemą yra nunykusi.

Į dabartį sugrąžina kažkur tolumoje pasigirdęs šunų amsėjimas. Suklustu. Miškas atkakliai bando sugerti šunų lojimo garsus. Ir po kažkurio laiko, vėl įsivyrauja tyla…

Dairausi į visas puses… kol kas tuščia.

Po kažkurio laiko vėl išgirstu lojančius šunis. Pasirodo, kad jie šiek tiek arčiau… Bet štai, kitame jaunuolyno flange driokstelėja dubletas, kurio garsus greit pasiglemžia viską supantis baltas sniegas.

Ir tuomet išgirstu, kaip priekyje manęs kažkas trakštelėja. Visai palengva… ir visai šalia.

Sustingstu…

Priekyje manęs vėl pasigirsta šakelių traškesys ir lengvas sniego čežėjimas.

Suprantu, kad priekyje slenka kažkoks žvėris. Tad pakeliu savo lygiavamzdį, jį nukreipiu link triukšmo krypties, palengva išjungdamas saugiklį. Kelias akimirkas delsiu… ir vėl įjungęs saugiklį, nuleidžiu šautuvą.

Priekyje pastebiu sustingusias keturias stirnaites. Šie grakštūs miško gyventojai neskubėdami žingsniuoja pro mane. Baikščiai dairosi atgalios ir net neįtaria, kad pavojus čia pat, prieš juos. Dažnai sustoja ir įdėmiai klausosi, kraipo galvas į visas puses ir karpo ausimis gaudydamos kiekvieną pašalinį garsą.

Pagaliau dešinėje, pirmoji stirna išlenda ant keliuko ir net neįtardama, kad šalia esu aš, žingsniuoja toliau. Antroji stirnaitė iššokusi ant keliuko apmiršta. Jos žvilgsnis nukreiptas į mane ir tarytum akimirkai mūsų žvilgsniai susitiko: medžiotojo ir išsigandusio žvėrelio. Tik akimirka… ilgam įsirėžianti į atmintį: ko čia trikdot mūsų ramybę?

Sunku pasakyti, kaip pavojų pajuto kitos stirnos. Bet visos keturios akimirksniu pasileidžia šuoliais ir nurūksta per keliuką į miško tankmę.

Nusišypsau joms pavijimui ir mintyse pasidžiaugiu, kad miške stirnaičių tikrai dar nemažai yra.

Kurį laiką klausausi nubėgančių stirnų ir žvilgtelėjęs kairėn, apmirštu. Į keliuką, už kokių keturiasdešimties žingsnių, nosį kiša šernas. Pakeliu šautuvą ir tuoj pat nuleidžiu. Šernas didelis, gerai įmitęs, apie šimtuką svers. Pagalvoju, kad tai greičiausiai kiaulė, atsiskyrusi nuo bandelės. O jų sutarę esam nemedžioti.

Šerniokas palengva išslenka galutinai iš jaunuolyno ant keliuko ir pasirodo visu gražumu. Dar bandau įvertint ar nėra tik ilčių, bet nieko neįžvelgiu. Tačiau staiga mano dėmesį patraukia aiškiai matomas papilvėje šepetėlis. Kuilys… kuris jau kitoje keliuko pusėje, vizgindamas uodegą taikosi nerti į gretimą kvartalą.

Akimirksniu pakeliu šautuvą, išjungiu saugiklį ir šaunu… Duslus pokšt sudrebina aplinką… o mirtį nešančios „deviatkės“ nuskrieja šerno link. Bet tą pačią akimirką ir šernas neria į tankmę.

Stoviu suglumęs… turbūt nespėjau… ir ko gero neteko. O juk pradžioj taip gerai buvo… ir kaip čia iš kart neapsižiūrėjau, kad čia kuiliokas.

Vidinis dialogas neduoda ramybės, bet stoviu toliau… o juk taip norisi greičiau lėkti apžiūrėti šūvio vietą… tačiau varymas dar nebaigtas, tad tvardausi ir laukiu varymo pabaigos.

Po kažkurio laiko sulaukiu savo tėvo skambučio, kuris praneša, kad varymą baigia, o šernų banda prabėgo pro kitą flangą, kur medžiotojas Česlovas patiesę pirmametį šerniuką. Skubiai nupasakoju savo šūvio aplinkybes ir su tėvu sutariame, kad jis ateis pas mane. Jei grįš šernus nusiviję šunys, tai atsives ir juos.

Žingsniuoju link šūvio vietos. Štai ir šerno pėdos. Šūvio vietoje šerno padarytas didelis šuolis ir nubėgta į gretimą kvartalą. Kraujo nematyt… ech, turbūt tikrai neteko…

Paeinu šerno pėdsakais dar kokį dvidešimt metrų. Šerno visą laiką šuoliuota. Matyt išsigando šūvio. Bet mano dėmesį patraukia mažas raudonas taškelis sniege. Kraujas… tai vis dėl to kliuvo. Pražingsniuoju mišku dar apie trisdešimt metrų. Kraujo lašelių pasitaiko, bet jie tokie maži ir pavieniai. Kruopos dydžio…

Už nugaros išgirstu šauksmą. Tai tėvukas jau atėjo. Grįžtu link jo. Nupasakoju visą situaciją, paminiu ir apie aptiktą kraują.

Tėvas atsivedęs tik jagterjerą. Laikos dar negrįžę.

Tėvas pirmiausia apžiūri kur stovėjau ir šūvio vietą. Tada ima aiškinti, kad ko gero paaukštinau. O gal sužeminau ir tik brūkštelėjau šernui. Todėl ir kraujo tiek nedaug…

Siūlau su šuniu dar paeiti šerno pėdsakais. Bet tėvukas teigia, kad varyme jau prisivaikščiojo ir jis geriau dar apžiūrės šūvio vietą. Be to siūlo, kad gal geriau apeiti ratu šį kvartalą ir pažiūrėti kur šernas nuėjo.

Na, bet juk turėjo gerai tekti, nenurimsta mano vidinis balsas.

Tad imu jagterjerą ir pasivedęs jį šerno pėdsakais, raginu ieškoti. Už nugaros dar šūktelėja tėvas, kad nerasiu, nes tikrai paaukštinau. Su šuniuku nueinu iki tos vietos kur baigiau „sliedavot“ šerną ir dar kartą paraginęs paleidžiu „jagą“ nuo pavadėlio. Šis tuoj pat sureaguoja į pėdsakus ir neria į priekį.
Nespėju paeiti ir penkių žingsnių, kai priekyje tarp kadagių, už kokių dvidešimties metrų, išgirstu šuns lojimą. Skubiai užtaisau šautuvą ir slenku link lojimo. Bet papildomo šūvio nereikia…

Jagterjeras, iš visų jėgų įsikibęs, peša šerno kailį. Pagiriu šunelį, o šis tik dar įnirtingiau lupa šerną, tik šeriai į šonus lekia. Šūktelėju tėvui, kad šernas guli ir apžiūriu šernioką. Įvertinau gerai: trečiametis kuiliokas. Po šūvio sugebėjo nubėgti apie aštuoniasdešimt metrų, kur krito tarp miško kadagių.

Atėjęs tėvas spaudžia man dešinę ir sveikina su taikliu šūviu. Jaučiuosi pakiliai, tad jam linksmai mirktelėju ir ištariu:

-O tu vis, paaukštinai, paaukštinai…

P. S.: vėliau dorojant sumedžiotą šerną, paaiškėjo, kad kliuvo tik viena grankulkė, kuri pataikė šernui tiesiai į širdį…