Medžiotoją Česlovą Karalevičių atsimenu dar nuo vaikystės. Tuo metu mane, dvylikametį vaiką, tėvas jau ėmė pratinti prie varominių medžioklių. Jau tada man į atmintį įsirėžė šis neaukšto ūgio žmogeliukas: visada linksmas, nuoširdus, kalbus ir labai aistringas medžiotojas. Apie medžioklę Česlovas gali kalbėti valandų valandas, nes įvairiausių istorijų apie medžiotojus ir žvėris jis žino.
Medžiotoju Česlovas Karalevičius tapo 1965 m. Tuo metu medžiojo taip vadinamų „radiokomponentų“ būrelyje. Vėliau, įsikūrus Rūdiškių medžiotojų būreliui, tęsė savo medžiokles būtent šiame būrelyje. Nuo 2011 metų Česlovas Karalevičius yra Rūdiškių medžiotojų būrelio garbės narys.
Visą savo medžiotojo karjerą Č. Karalevičius medžioja su 16-to kalibro lygiavamzdžiais šautuvais. Medžiotojas atsimena, kad pradžioje medžiojo su vienvamzdžiu „Tula“, vėliau įsigijo tos pačios gamybos dvivamzdį šautuvą. Po kažkurio laiko kolega medžiotojas jam įsiūlė kažkokį dvivamzdį prancūzų gamybos medžioklinį šautuvą.
„Bet, kad jo vamzdžiai buvo kreivi: vienas mušė į kairę, o kitas į dešinę…“ – juokavo Česlovas.
Sekantis jo ginklas buvo Iž-58, bet ir jis jam „neprilipo“. Tačiau po to jam į rankas pateko „Simson“ šautuvėlis, su kuriuo jis medžioja ir dabar. Apie Česlovo „Simson‘uką“ žino visi būrelio nariai. Medžiotojai ir šiandien dažnai pajuokauja, kad pro Česlovo „Simson‘uką“ žvėris taip lengvai neprasmuks. O ir akies taiklumo Česlovui turėtų pavydėti ne vienas medžiotojas.
Paklaustas kiek žvėrių yra sumedžiojęs, Česlovas tik pakraipo galvą ištardamas: daug… Nuo Česlovo rankos kritęs nė vienas briedis ar elnias. O jau šernų jis tikrai daug prišaudęs yra. „Turėjau laimę ant žvėrių, – porina garbės būrelio narys. Eidavo žvėris ant manęs.“
Labiausiai įsiminęs Česlovo sumedžiotas žvėris, tai didelis šernas. Teigia, kad svėrė šis kuilys tikrai daug… Gal 250 kg, o gal ir daugiau. Nieks gi jo tuo metu nesvėrė. Medžiotojas prisimena, kad kraunant šį šerną į arklio rogutes, jo galva arba užpakalis virto iš rogių. O gretimai esančio kolūkio fermos darbuotojai, pamatę vežamą milžiną, šnekėjo, kad medžiotojai kažkokią telyčią nušovė. Tokių šernų dabar jau nėra, o ir Česlovas nepamena, kad tokį milžiną dar kada nors būtų sutikęs. Tą dieną, Česlovas šį šerną vieno iš varymo metu šovė ir sužeidė. Nors šernui teko per krūtinę ir kraujas taškėsi į visas puses, miško galiūnas vis tiek nurūko į miško tankmę. Sekančiame varyme šis šernas vėl išėjo Česlovui „ant muškės“. Štai kaip šį įvykį nupasakoja pats Česlovas:
„Stoviu ir žiūriu atklibinkščiuoja tas sužeistas šernas prie manęs. Stovėjau prie pelkutės, tai šernas užėjo dar vandens pagert. Nešoviau tuo metu jo, nors buvo ne taip toli. O ir turėjau tik vieną tinkamą šovinį – šešiukes, kiti tik smulkūs buvo likę. Laukiau, o šernas pro mane bandė praslinkti per keliuką. Tada suėmiau, į ausį ir šoviau. Bet šernas negriuvo, o pasisukęs link manęs puolė. Prieš mane šmėkštelėjo tik šerno galva, iš kurios fontanu kraujas pilasi…o aš tik striktelėjau į viršų ir peršokau atakuojantį šerną. Jau dairiausi medžio, kur lipti slėptis, bet šernas nesugebėjo apsisukt kitai atakai…susvyravęs krito. Šis šernas man ir dabar prieš akis stovi…“
Apie šiuolaikinę medžioklę ilgametis medžiotojas taip pat turi savo nuomonę: „Kažkada medžiodavom penkiese – šešiese. Į varymą tik vienas medžiotojas su šuniuku eidavo. O dabar išsirikiuoja kaip kariuomenė ir nėra kur tam žvėreliui dėtis. Be to, anksčiau ir pastangų daugiau įdėti reikdavo: nebuvo nei automobilių ir ginklai kitokie buvo, prie bokštelių nejaukindavome. Daug vaikščiodavome, kol žvėrį susekdavom. Sumedžiotas laputes miške nulupdavom, o kokį kiškutį namo ant rankų parsinešdavome. Stirnaitę tekdavo ant šakos pakabinti, kad kol rogutes atvarysim, jos šunys ar lapės neišdraskytų. Smagu būdavo ir palaukimuose pasėdėti. Bet tikra medžioklė, kai žvėrį „susliedavoji“, o tada su šuniuku varai, persekioji ir sumedžioji.“
Česlovas norėtų, kad Lietuvos miškų fauna būtų turtingesnė. Juk ir medžioklės plotuose linksmiau, kai yra miško šeimininkai. O ir patys medžiotojai turi medžioti atsakingai, nes kai medžioklės plotai ištuštėja, juos užpildyti yra ne taip jau lengva. Būrelio garbės narys nesupranta pasitaikančių nesąžiningų ar gobšų medžiotojų, peikia ir tuos, kurie iš medžioklės siekia naudos sau, medžioja negalvodami apie žvėrių prigimtį ir ateitį.
Na, o Rūdiškių medžiotojų būrelio nariams, Česlovas linki vienybės, šiltų tarpusavio santykių, nepamiršti rūpintis būrelio medžioklės plotų fauna, ugdyti ir puoselėti ją, medžioti atsakingai ir medžioklės metu nepamiršti bei jausti, kad tai yra poilsis.
2014-02-10 Rūdiškių medžiotojų būrelio garbės nariui Česlovui Karalevičiui sukanka 80 metų. Sveikiname šio gražaus jubiliejaus proga ir linkime dar ilgų ir gražių gyvenimo metų, sveikatos, stiprybės ir laimės, neapleisti bei toliau aktyviai dalyvauti būrelio veikloje.
Pagarbiai, Rūdiškių medžiotojų būrelio narių vardu,
Būrelio pirmininkas Jonas Banuškevičius.
Invalid Displayed Gallery