Ramiai stoviu, bet galvoje pašėlusiai sukasi mintys: kur čia šiandien sėsti? Jaukyklose jau savaitę laiko pašarai nejudinti… Ir apskritai, žiemos periodu gausiai šeriant šėryklose miške, šernai nenoriai ėjo į miško pakraščius, o prie bokštelio papilti kukurūzai jų visai nedomino.

Medžiojam šiandien keturiese. Klausausi kitų medžiotojų: kas, kur sėdės, kada paskutinį kartą šernai buvo, vėjas geras ar ne…bet štai, atėjo ir mano eilė pasisakyti.

-Sėsiu “Gaidynėj”…gal bebrą nukalsiu.-išrėžiu.

Kiti medžiotojai tik žvilgtelėja į mane…bet tyli, nieko nesako…o ką pagalvoja, neaišku…

Aš irgi susimąstau…vasario pabaiga, sniego daug, viskas užšalę…kur čia tą bebrą rasi? Bet oras palankus: jau kelios dienos stiprus atodrėkis. O dar praeitą atodrėkį pastebėjau, kad Verknės upės ištakose bebrai nemažą taką praminė į padarytas užtvankas. Tad vilties yra…

Sėdu į automobilį ir skubu į savo išrinktą vietą. Automobilį pasistatau kelio pakrašty, dar žvilgtiu ar jis netrukdys pravažiuojančioms transporto priemonėms. Ant pečių užsimetu “graižtvą”, rankose kėdutė ir atrama ginklui. Neriu į pusnis. Sniego daug, vietomis iki kelių, bet jau sukritęs nuo pliusinės temperatūros. Kai kur sniegas “pakibęs” ant pelkės žolių, tad mindžikuoju vietoje. Bet po truputį stumiuosi pirmyn, nors iki tikslo dar keli šimtai metrų.
Savo tikslą pasiekiu jau visas šlapias. Ant kalniuko pasistatau kėdutę, šalia įsmeigiu ginklo atramą.

Tiesiai prieš mane, klonyje, čiurlena keletas upeliukų. Tarp jų kietos žemės salelės. Kairėje pusėje upeliukai jau susilieja, formuodami mažesnes ar didesnes balas…pelkės pakraštys, priaugęs ajerų, asiūklių, nendrių ir pavienių krūmų. Kažkur toliau Verknė savo vaga plukdo vandenis į Baluosio ežerą. Dešinėje- griovos kraštas, apaugęs alksniais ir krūmais. Būtent čia, bebrai, darbštieji darbininkai, sukonstravo dvi užtvankas. Tarytum du laiptai, vedantis aukštyn…Dar rudenį, čia bebrai nuvertė nemažai alksnių, tad maisto jiems sočiai. O ir šalia augantis karklynai jiems žadina apetitą.

Prieinu arčiau ir nerimastingai pažvelgiu į priekį. Vaikšto ar ne?

Širdis linksmai suspurda, kai iš dviejų upeliukų pamatau du takus, vedančius link pirmosios užtvankos. Takuose atsispaudusios dumblinos bebro pėdos…geras ženklas…reiškia, bebrai vaikšto.

Grįžtu atgal prie savo kėdutės. Atsisėdu, sureguliuoju atramą ginklui. Tada paimu šautuvėlį ir pažvelgiu pro optinį taikiklį.

Temsta anksti, bet naktis šviesi, o ir sniegas daro savo. Matomumas superinis, viskas kaip ant delno. Štai jis, vienas takas už kokių trisdešimties metrų. Matosi puikiai; nuo upelio iki pat užtvankos. Už šio tako, šiek tiek toliau, antrasis. Ten matomumas šiek tiek prastesnis. Tako pradžią užstoja karklų krūmas. Dešinėje, prie užtvankos, tako matomumas irgi ne ką geresnis: priaugę krūmelių ir jaunų alksniukų. Tad matyti tako atkarpėlė, ne ilgesnė kaip penki metrai. Iš kart už takelio upelis, tad sunerimstu, kad jei tą atkarpėlę bebras praplauks upeliu ir išlips toliau, jo aš jau ir nepamatysiu.

Dar bandau atrast geresnę padėtį. Bet kelis kartus perstatęs kėdutę, grįžtu į senąją vietą.
Tada užsitaisau karabiną ir imu laukt…

Gan greit tolumoje pastebiu kažką judant. Pažvelgiu per optinį taikiklį. Priekyje matau stirnaitę, kuri atsargiais žingsniukais eina nendryno link. Kartais stabtelėdama ir neramiai apsižvalgydama aplink. Dar kelios akimirkos ir ji dingsta nendrių tankmėje.

Naktis galutinai įsitvirtino. Nurimo dienos garsai, tik šalia esančiame kaime skalijo kažkoks šunėkas. Štai, keliu, pro mano paliktą automobilį, nudundėjo kažkokia kita mašinėlė. Nedideli vėjo šuorai, laikas nuo laiko pajudindavo alksnių šakas, o tylumą trikdė tik čiurlenančių upeliukų garsas.

Bet po kažkurio laiko išgirstu ir kitokį garsą. Triš, triš…triš triš…kažkas čeža per sniegą…Jaučiu, kaip mano širdelės darbas sutankėja… Įsistebeiliju į priekį, na kur tas bebras? Bet nieko nematyt… tik triukšmingasis “triš, triš” išduoda, kad priekyje kažkas yra. Ir štai, kažkoks juoduliukas, šmėkštelėjęs tarp pusnių priekyje už upeliukų vėl dingo. Bet žvėriukas pastebėtas, tad priglundu prie optinio taikiklio. Kurį laiką nieko nematau, bet štai, iš už sniego kupsto, jis jau lenda…skubiai įjungiu šviečiantį tašką, nuimu saugiklį ir sustingstu… po akimirkos giliai atsikvepiu, išjungiu tašką, pastatau saugiklį. Ant balto sniego patalo atpažįstu kanadinę audinę, kuri taip pat išsiruošusi į medžioklę. Ilgokai stebiu audinę pro optinį taikiklį: šioji šmirinėja pirmyn, atgal ir po truputį artėja link manęs. Dar šiek tiek laiko ir žvėrelis jau visai šalia, prie upeliukų, landžioja per žolių, sniego landas, šleptelėja į balutę, bet niekur neradęs laimikio, sliūkina giliau į pelkę.

Palaipsniui grįžta anksčiau buvę garsai: sušiurenantys alksniai ir vandens čiurlenimas. O aš pasineriu į savo apmąstymus: išeis bebras ar ne… vėjas juk neblogas, nuo upeliukų… gal labai vėlai eina… o gal šiandien visai neis…

Į dabartį sugrąžina dešinėje, prie užtvankų išgirsti nauji garsai. Tidžin, tidžin… kažkas artėja link manęs… tidžin, tidžin… tuoj išlys iš krūmų… vidinis balsas kužda, kad ten tikrai ne bebras… smalsiai žvelgiu į tą pusę, kai pamatau iš alksnyno iššokantį kiškį. Nedideliais šuoliukais artėja link manęs. Sėdžiu nejudėdamas, tik akimis stebiu jį. O trumpauodegis visai į mane dėmesio nekreipia. Ir štai, mus beskiriant tik kokiems penkiems žingsniams, jis sustojęs atsisėda. Sukinėja galvą, karpo ausim… Kažin mato jis mane, ar ne? Taip ir sėdim kartu: aš ant kėdutės, jis ant sniego… kiekvienas paskendęs savo mintyse… aš apie bebrą… o jis apie ką? Neaišku… Kiek dar tęstusę mūsų bendras pasisėdėjimas, nežinia… bet po gerų penkių minučių kiškio dėmesį patraukia neaiškus, prieš jį esantis juodulys. Tad šokęs iš vietos, sprunka nuo manęs atgal į alksnyną.

Viduje džiaugiuosi: mačiau jau tris žvėrelius. O juk kitą sykį prasėdi ir nieko. Vat gaila, kad bebras nenori rodytis. Vis dažniau imu žvilgčioti laikrodį: liko valandžiukė… dar pusvalandis… penkiolika minučių… Ką gi laikas nusiimti.

Palengva atsistoju, išsitempiu… kūną nupurto lengvi virpuliai. Nakties šaltis vis tiek daro savo, nors ir kaip šiltai apsirengsi. Noriu ištaisyti šautuvą. Ranka jau ant apkabos, kai paskutinį kartą užmetu žvilgsnį link bebrų takelių. Ir apmirštu… tolimesniame takelyje iš upelio ropščiasi juodulys. Šastelėju ant kėdutės, instinktyviai įjungiu taikiklio raudonąjį tašką, nuimu saugiklį ir pažvelgiu pro optinį taikiklį. Bebras nestoviniuoja, o sparčiai skuba pirmyn ir jau įpusėjęs kelią iki užtvankos… net negalvojau, kad jie taip greit sugeba žygiuot… tad tenka skubėt… bandau nusitaikyt, bet lekia tas bebras kaip pašėlęs… dar sekundė ir jis pasieks alksniukus, o ten aš jo jau nematysiu… prieš pat pirmuosius krūmynus, palengva nuspaudžiu šautuvo nuleistuką. Ir karabino šūvis perskrodžia naktinę tylą…

Šūvio garsas atsimušęs į tolumoje esantį Galaverknio mišką, tarytum grįžta akimirkai atgal… vėjo gūsis nerimastingai sujudina alksnių šakas… o vanduo nepaliaujamai čiurlena toliau… nakties tyla vėl įsiviešpatavo, tarytum nieks jos ir nebuvo sutrikdęs…

Dėl šūvio atatrankos, akimirkai prarandu vaizdą. Bet iš karto vėl priglundu prie optinio taikiklio… štai takas… štai alksniai, prieš kuriuos šoviau bebrą… bet nieko daugiau… baltas sniegas… o bebro nė ženklo… ne gi pramazinau… bet kur jis staigiai taip dingo?

Išsitraukiu iš kišenės žibintuvėlį ir žingsniuoju link šūvio vietos. O abejonės dėl paleisto šūvio kirba galvoje: turėjau pataikyti… matomumas super… negi neteko… turbūt mazinau… Vidinis dialogas nenurimsta iki paskutinių žingsnių, kai giliai iškvėpiu. Upelyje, iš kart už praminto takelio, pastebiu savo lauktąjį laimikį.

Ištraukiu jį ant sniego ir rūpestingai paguldau ant pilvo. Apžiūriu: šūvis buvo geras, teko visai šalia galvos, tad žvėrelis nesikankino. Bebras vidutinis, kokių dvidešimties kilogramų, bet juodas kaip smala, o žibintuvėlio šviesoje net blizga jo kailis. Ranka perbraukiu per kailį… švelnus, kaip šilkas… mintyse padėkoju kritusiam žvėreliui… dar kurį laiką stoviu prie sumedžioto bebro apimtas euforijos… ir tik upelio raibuliuojantis vanduo sugrąžina mane į realybę…
Tuomet stveriu bebrą už užpakalinės kojos ir pažvelgiu link kažkur tolumoje palikto automobilio… dar laukia ilgas kelias per pusnis…